Žanas-Baptistas Lamarkas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žanas Baptistas Lamarkas (Jean-Baptiste Pierre Antoine de Monet, chevalier de Lamarck) g. 1744 m. rugpjūčio 1 d. Bazentin-le-Petit, m. 1829 m. gruodžio 28 d. Paryžiuje) - XIX a. prancūzų gamtininkas, vienas iš pirmųjų pradėjęs šiuolaikine prasme vartoti sąvoką "biologija".
Kilęs iš žemesnio kilmingųjų luomo, Lamarkas tarnavo kariuomenėje, domėjosi gamtos istorija. Vėliau dirbo Paryžiaus gamtos istorijos muziejuje, buvo atsakingas už bestuburius. Iki Lamarko buvo manoma, kad rūšys nekinta. Lamarkas pirmasis iškėlė prielaidą, kad rūšys per ilgą laiką pakinta ir išvystė savo evoliucijos teoriją, kurią išdėstė 1809 m. išleistame veikale Philosophie Zoologique.
Lamarko teorija rėmėsi dviem postulatais:
- nenaudojamos organizmo savybės nunyksta;
- organizmo įgytos savybės perduodamos palikuonims. Pvz., žirafų palikuonys paveldi ilgesnius kaklus, kurie jų tėvams pasidaro dėl nuolat į viršų ištempto kaklo. Kalvio vaikai paveldi labiau išvystytus tėvo rankų raumenis, kurie išsivystė ilgai dirbant kalvėje.
Taigi, rūšių vystymasis priklauso nuo aplinkos pasikeitimų.
Lamarko amžininkai atmetė jo idėjas kaip nepagrįstas. August Weismann atliko eksperimentus su žiurkėmis, nukirsdamas joms uodegas ir pastebėdamas, kad tokių žiurkių palikuonys turi normalaus ilgio uodegas. Lamarkas tuo tarpu aiškino, kad tokie "nenatūralūs" organizmo pasikeitimai nepersiduoda kitoms kartoms, skirtingai nuo "natūralių". Lamarko idėjomis iš dalies rėmėsi Čarlzas Darvinas. Tai, kad įgytos savybės nėra perduodamos paveldėjimo būdu, įrodyta tik išsiaiškinus paveldimumo mechanizmus, kurie XIX a. nebuvo žinomi.
