Vasalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vasalas (pranc. vassal) - 1. viduramžiais Vakarų Europoje - žmogus, priklausantis nuo senjoro, iš kurio gaudavo žemės ir kuriam duodavo ištikimybės priesaiką bei atlikdavo įvairias prievoles. Valstiečiai turėdavo suarti ir apsėti pono lauką, o paskui nupjauti, suvežti ir iškulti javus. Jie dirbdavo feodalo ūkyje ir kitus darbus: statydavo ir taisydavo jo namą, svirnus, tiltus, valydavo tvenkinius, žvejodavo. Vasalų žmonos asudavo feodalui drobes, vaikai rinkdavo jam miške grybus ir uogas. Valdytojai ir tarnai sekdavo, kad valstiečiai nevengtų darbo. Šie darbai vadinosi lažu. Valstiečiai turėdavo atiduoti feodalui ir dalį savo ūkio produktų: grūdų, gyvulių, paukųčių, kiaušinių. jie privalėdavo atnešti ir dalį namų dirbinių: drobės, verpalų, odų. Valstiečių mokestis savo ūkio produktais sudarė duoklę. Lažas ir duoklė buvo svarbiausios priklausomų valstiečių prievolės. Vėliau feodalai įvedė naujų rinkliavų.