Milda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Milda – meilės, laisvės ir piršlybų deivė. Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Mildos vardas pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį - balandį, skirtą Mildai.

Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje.

Manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula - moteris su puokšte gėlių rankoje - buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.

Milda tolygi graikų Afroditei, romėnų Venerai. Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena ir švenčiama gegužės 13 dieną.