Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Šia sutartimi Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.

[taisyti] Situacija iki sutarties

1919 m. pabaigoje po sėkmingos karinės kampanijos, kurios metu Lietuvos kariuomenė išvijo Raudonają armiją iš rytų Lietuvos - atkovojo Ukmergę, Panevėžį, Uteną, Zarasus ir nustūmė priešą už Dauguvos, prasidėjo Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos derybos. Geopolitinė situacija Lietuvai buvo susiklosčiusi gan palankiai - Rusijos valdžiai reikėjo žūt būt trumpinti fronto liniją ir užsitikrinti, kad per Lietuvą negalėtų keliauti jokia kitos valstybės (Lenkijos, Vokietijos...) kariuomenė, tačiau situaciją komplikavo, bet ir kartu skubino iš vienos pusės prasidėjusi lenkų, o iš kitos pusės - latvių kariuomenių invazija į Vilniaus kraštą. Taigi, Rusija tuo metu buvo suinteresuota taikos sutartimi ir gera kaimynyste.

[taisyti] Sutartis

Rytinė Lietuvos siena pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos - Tarybų Rusijos sutartį, kuria Lietuvai pripažintas Gardinas ir kitos etninės žemės

Rusijos valdžia (Uljanovas-Leninas) šia sutartimi pripažino Lietuvos Nepriklausomybės siekį ir visišką atsiskyrimą nuo Rusijos su sostine Vilniumi bei rytinėmis etninėmis žemėmis į kurias įėjo ir Gardinas. Siena buvo nustatyta, pradedant Dauguvos upe per Maladečną iki Bobro upės už Gardino. Rusija apsiėmė grąžinti karo metu išvežtus archyvus, indėlius ir kapitalus, atleido Lietuvą nuo skolų, karo nuostolių padengimui davė 3 milijonus aukso rublių bei 100 000 ha miško išsikirtimui. Antra sutarties dalimi buvo numatyta, kad konkrečios Lietuvos ir Lenkijos sienos demarkacija - tik jų abiejų reikalas.

Prėjus trims dienoms po sutarties pasirašymo - liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė įžygiavo į Vilnių, kurį jau buvo apleidusi eilinį kartą ten įsibrovusi lenkų kariuomenė. Ji, beje, vykdė Antantės valstybių sprendimą iki liepos 10 d. grąžinti Vilnių ir rytines žemes Lietuvai, atsitraukiant už taip vadinamosios Kerzono linijos. Mūsų daliniai Vilniuje rado Raudonąją armiją, kuri pasikeitus karo sėkmei vijosi lenkus. Diplomatiniais kanalais buvo susitarta, kad Raudonoji armija trimis etapais perleis Vilniaus kraštą

1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį, tačiau per keletą sunkių tik ką po 200 okupacijos metų atgavusiai valstybingumą Lietuvai nepavyko įsitvirtinti Rytų Lietuvoje ne tik 'de jure', bet ir 'de facto'. Vilniuje tebuvo 3 Lietuvos armijos batalionai.

[taisyti] Vilniaus krašto praradimas

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai.

1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, grubiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos - priverstinio lenkinimo procesai.

[taisyti] Dalies Vilniaus krašto atgavimas

Stalinas 1939 m. pagal slaptus Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachim von Ribbentrop ir TSRS užsienio reikalų ministro Viačeslav Molotov protokolus - 1939 rugpjūčio 23 d. paktą, kuriais dvi didžiosios valstybės pasidalino Pabaltijį ir Lenkiją, Lietuvai 1939 spalio 10 d., po primestų Lietuvai ultimatyvių susitarimų, įvedė Vilniaus krašte Raudonos armijos kontrolę - išdėstė bazėse karinius dalinius, ir grąžino Lietuvai tik mažesnę dalį pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį atitekusių etninių žemių Vilniaus krašte, paskirdamas Gardiną, Maladečną bei kitas žemes tarybinei Baltarusijos respublikai, tuo įvykdydamas faktinę šių žemių aneksiją. Tokiu būdu galutinai buvo prarasti Lietuvos piliečių bei Lietuvos diplomatų 1920 m. liepos 12 d. sutarties su tarybų Rusija teritoriniai iškovojimai.