Kroatijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Turinys |
[taisyti] Kroatija iki kroatų (iki VII a.)
Dabartinė Kroatijos teritorija buvo apgyvendinta nuo priešistorinių laikų, nuo pat akmens amžiaus. Viduriniame paleolite Krapninoje gyveno neandertaliečiai. Ankstyvajame neolite regione buvo paplitusios Starčevo, Vinča, Sopot ir Hvar kultūros. Geležies amžius palikto Kroatijoje Halštato ir Lateno kultūrų pėdsakų.
Tuo laiku, kai pradedama minėti rašytiniuose šaltiniuose dabartinės Kroatijos teritorija buvo apgyvendinta ilyrų ir keltų genčių. Adrijos pakrantėse buvo įkurtos graikų kolonijos, pvz., Pharos Hvaro saloje ir Issa. 168 m. pr. m. e. Ilyriją užkariavo romėnai. Vėliau ilyrija buvo padalinta į Panonijos ir Dalmatijos provincijas, kurias po Vakarų Romos imperijos žlugimo užėmė hunai, ostrogotai, o vėliau Bizantija. Slavai dabartinės Kroatijos teritorijoje apsigyveno VII a.
[taisyti] Kroatija viduramžiais
Slavai Kroatijoje sukūrė dvi kunigaikštystes: Panonijos šiaurėje ir Dalmatijos pietuose. 925 m. Tomislavas I buvo karūnuotas Kroatijos karaliumi (žr. Kroatijos monarchų sąrašas). XI a. tapo Vengrijos dalimi. (...)
[taisyti] Kroatijos valstybė 1941-1945 m.
(...)
[taisyti] Kroatija po nepriklausomybės paskelbimo
-
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kroatijos nepriklausomybės karas.
Kroatijos nepriklausomybei pasipriešino didelė serbų tautinė mažuma. Serbų tautinė mažuma Kroatijoje atsirado dar kovų tarp Osmanų ir Austrijos imperijos laikais, kai serbai buvo savotiški Balkanų kazokai saugoję Austrijos sienas. Tam tikruose regionuose - Krajinoje, Vakarų ir Rytų Slavonijoje serbai sudarė iki 90% gyventojų daugumą. Serbų gyvenami regionai, ypač Krajina, buvo agrariniai ir atsilikę. Serbijos nacionalistai, o ir pats Serbijos vadovas skatino šių regionų separatizmą, pareikšdamas, kad "Serbija yra visur, kur yra serbų kapai". Iš kitos pusės po nepriklausomybės paskelbimo Kroatijoje padažnėjo jos vadovų nacionalistinės kalbos apie "grynos" Kroatijos sukūrimą. Iš Kroatijos konstitucijos iškilmingame posėdyje buvo išmestas sakinys, kad Kroatija yra ne tik kroatų, bet ir Kroatijos serbų respublika. Taip serbai, anksčiau turėję išskirtinį konstitucijoje nurodytą statusą, tapo vienas iš Kroatijos tautinių mažumų.
Serbus palaikė ir Jugoslavijos Liaudies Armija (JNA), kuri 1991 m. vasarą pradėjo atvirą karą prieš Kroatiją dėl Slavonijos miestų Osijeko, Vinkovci ir Vukovaro. 1991 m. rugsėjį JNA pradėjo plačią ofenzyvą ir iki spalio apgulė Adrijos miestą Dubrovniką bei užblokavo uostą. Kadangi per 1991 m. vasarą pasiektų susitarimų dėl ugnies nutraukimo nebuvo laikomasi, Jungtinės Tautos 1991 m. gruodžio viduryje nutarė nusiųsti taikos palaikymo pajėgas. Jungtinių Tautų taikos planui pritarė abi konflikto pusės. Pagal šį planą Jungtinių Tautų taikdariai turėjo atskirti kariaujančias puses, nuginkluoti serbų separatistus, o serbų apgyvendintiems regionams turėjo būti suteikta plati autonomija bei priimtas Europos Sąjungos standartus atitinkantis tautinių mažumų įstatymas. Iki 1991 m. pabaigos JNA iš Kroatijos pasitraukė, tačiau apie 1/3 šalies kontroliavo Kroatijos vyriausybei nepaklūstantys serbai.
Iki 1995 m. pavasario įtampa laikėsi ir atrodė, kad Kroatija ilgam prarado Krajiną ir Slavoniją. 1995 m. pavasarį nedidelio konflikto pasekoje Kroatijos armija užėmė Vakarų Slavoniją. Gyventojai per Bosniją pasitraukė į Serbiją. Netrukus po to sekė Kroatijos sostinės Zagrebo apšaudymas raketomis iš Krajinos. Paaiškėjus, kad Serbija nesiruošia įsikišti, Kroatijos vyriausybė ryžosi pulti Krajiną. 1995 m. rugpjūčio mėn. 100 000 Kroatijos karių, praktiškai visa Kroatijos armija puolė Krajiną. Per keletą dienų serbai buvo sutriuškinti, beveik visi gyventojai pasitraukė į Bosniją. Kroatiją serbai kaltino žmogaus teisių pažeidinėjimais nukreiptais prieš likusius gyventojus.
Šia ir vėlesne karine akcija Bosnijoje Kroatija sustiprino savo autoritetą Balkanuose, kartu su Bosnijos kroatais užimdama daug strategiškai svarbių miestų Bosnijos vakaruose. Todėl taikos derybos dėl Bosnijos atrodė neįmanomos be Kroatijos prezidento F.Tudžmano dalyvavimo. Pagal Daytono sutartį Kroatijai buvo numatyta perduoti ir Rytų Slavoniją kas ir buvo įvykdyta.
[taisyti] Nuorodos
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
