Jonas Vailokaitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Vailokaitis (1886 m. birželio 25 d. Pikžirniuose (Šakių raj.) - 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge (Vokietija) – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, finansininkas, visuomenės ir politikos veikėjas.
[taisyti] Biografija
Gimė gausioje ir turtingoje ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje. 1908 m. baigė Peterburgo pramonės ir prekybos institutą. Aktyviai dalyvavo lietuvių veikloje atgaunant Lietuvos nepriklausomybę. 1917 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą ir joje dirbo iki 1920 m., kai susirinko Steigiamasis Seimas. 1918 m. vasario 16 d. drauge su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. 1920 - 1922 m. - Steigiamojo Seimo, 1925 m. - Lietuvos Banko tarybos narys.
J. Vailokaitis suvokė, kad Lietuvai svarbu ne tik atgauti nepriklausomybę, bet ir padėti jai ekonominius pagrindus. Iki tol beveik visos Lietuvos pramonės, prekybos įmonės, dvarai priklausė svetimtaučiams. 1912 m. su broliu Juozu Vailokaičiu Kaune įkūrė Vailokaičių banką, taip pat savo vardo prekybos ir pramonės bendriją. Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su broliu įsigijo baigiamą sužlugdyti nuo 1869 m. veikusį brolių Šmitų metalo gaminių fabriką Šančiuose, jį reorganizavo į akcinę „Metalo” bendrovę ir pradėjo gaminti atsikuriančios Lietuvos ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario ir kitų metalų liejinius, įvairias mašinas žemės ūkiui ir jų dalis.
1919 m. su broliu įsteigė Ūkio banką, kurį parėmė kunigija ir Krikščionių demokratų partija. Bankas uždirbdavo nemažus pinigus iš dolerių, kurie plaukė į Lietuvą iš JAV (bankas dolerius išmokėdavo markėmis, o dolerius parduodavo Berlyne). Banko skyriai įsikūrė beveik visose Lietuvos apskrityse, atidarytos korespondentinės sąskaitos Anglijos, JAV, Šveicarijos, Belgijos ir kitų šalių bankuose.
Jau pirmuosiuose Steigiamojo Seimo posėdžiuose J. Vailokaitis siūlė kurti „mūrinę” Lietuvos valstybę, statyti plytų ir čerpių įmones, sudaryti sąlygas naujakuriams pasistatyti mūrinių sodybų. Nesulaukdamas, kas to imtųsi, 1923 m. kartu su broliu įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas”, kurios vienas pagrindinių tikslų buvo kelti Lietuvos pramonę ir statybą, mažinti Lietuvos miškų eikvojimą. Bendrovė pastatė plytų fabriką prie Palemono geležinkelio stoties, taip pat plytų įmones Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje ir kt.
1923 m. kartu su broliu įkūrė Lietuvos eksporto akcinę bendrovę „Maistas”. Bendrovė siekė kelti Lietuvos gyvulių ir paukščių ūkį bei gerinti gyvulių ir paukščių veislę steigiant pavyzdinius ūkius. Vailokaičiai padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų bendrovę „Lietūkis”, „Cukraus“ bendrovę, kuri pirmoji Lietuvoje pradėjo gaminti cukrų, buvo akcinės bendrovės „Eksportas ir importas“ steigėjai ir dalininkai, daugelio gyvenamųjų namų, dvarų, žemės sklypų savininkai. Juozas ir Jonas Vailokaičiai buvo laikomi turtingiausiais žmonėmis ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.
Su broliu solidžias sumas (apie 15%) gautojo pelno skirdavo labdarai, studentijai šelpti. Vien 1924 m. Ūkio bankas išdalino 150 000 Lt Lietuvos universiteto studentų stipendijoms. Iš Aleksote turimos žemės 16 ha sklypą padovanojo VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmų statybai.
1940 m. vasarą TSRS okupavus Lietuvą, J. Vailokaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Kurį laiką gyveno Berlyne, po to persikėlė į Vidurio Vokietiją, bet karo pabaigos nesulaukė.
