Edvardas Turauskas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Edvardas Turauskas (1896 m. - 1966 m.) - buvo aktyvus lietuvių bendruomenės veikėjas, žurnalistas, dalyvavęs „Amerikos balso“, Vatikano radijo laidose, Katalikų mokslo akademijos veikloje, įvairių politinių asociacijų bei organizacijų, taip pat Vidurio ir Rytų Europos Laisvųjų žurnalistų asociacijos narys, Čikagos laikraščio Draugas korespondentas Paryžiuje.
Gimė Antano ir Petronėlės Turauskų šeimoje 1896 metais spalio 30 d. Endriejave, Klaipėdos rajone. Iš pradžių mokėsi Telšių gimnazijoje, o vėliau, 1917 metais baigęs į Voronežą perkeltą Vilkaviškio gimnaziją sidabro medaliu, Petrapilyje studijavo teisę.
1918 m. grįžo į Lietuvą, buvo išrinktas į Katalikų veikimo centro valdybą. Jis aktyviai veikė visoje Žemaitijoje. Po metų pradėjo dirbti spaudos biure ir tuoj skiriamas dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Berne, Šveicarijoje. Tuo pat metu pradeda studijas Friburgo universitete Filosofijos ir teisės fakultete.
1923–1926 m. su Užsienio reikalų ministerijos stipendija Paryžiaus universitete teisės fakultete ir jį baigia kaip diplomuotas teisės mokslų daktaras. Kaip Krikščionių demokratų partijos narys 1926 ir 1934 m. išrenkamas Lietuvos Seimo nariu ir drauge dirba Lietuvos Krikščionių demokratų dienraščio "Rytas" vyr. redaktoriumi. 1928 m. ima vadovauti telegramų agentūrai ELTA (iki 1934 m.), kuri buvo atskirta nuo Užsienio reikalų ministerijos. Šalia to, E.Turauskas ir toliau užsiėmė katalikiška veikla, buvo studentų ateitininkų sąjungos ir net pačios federacijos pirmininku.
1934-1939 m. buvo Lietuvos Ypatingasis pasiuntinys Čekoslovakijai, Rumunijai ir Jugoslavijai (rezidencija Prahoje). Jo veikla susilaukė Prezidento įvertinimo: 1938 m. dr. E.Turauskas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu – Tėvynės Garbės ženklu. 1939-1940 m. Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. Jam teko dirbti pačiu sunkiausiu Lietuvai metu – artėjo (ir atėjo) sovietinė okupacija. Pasitraukęs į Vakarus 1940 m. iki 1946 m. buvo nuolatinis atstovas Tautų sąjungoje (rezidencija Berne). Gyvendamas Šveicarijoje buvo pasiuntinybės patarėju. Pablogėjus sveikatai atsistatydino ir nuo 1947 m. gyveno Prancūzijoje, kur ir mirė.
