Barenco jūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Barenco jūra (Barentso jūra; rus. Баренцево море; norv. Barentshavet) - šelfinė jūra prie Norvegijos ir Rusijos krantų, tarp Naujosios Žemės, Prano Juozapo Žemės, Špicbergeno ir Lokių salos, Arkties vandenyne. Jūra užima 1 424 000 km², vidutinis gylis - 222 m, didžiausias - apie 600 m, druskingumas 32,5-35‰. Didžiausia sala - Kolgujevas, upės - Pečiora, Indiga. Dugne ledyninės ir terigeninės nuogulos - žvirgždas (ir rieduliai), smėlis, sleuritas, dumblas, yra naftos ir dujų telkinių. Ties Rusija krantai žemi, pelkėti, didelės įlankos, ties Norvegija nemažai fiordų.
Žiemą šiaurines jūros dalis sukausto ledas, o iš šiaurės ištisus metus teka šalta srovė. Dėl susimaišančių šiltų ir šaltų srovių, taip pat paviršinio vandens tankio pokyčių per metus maistingas vanduo dažnai pakyla į viršų, pavasarį ir vasarą sukeldamas stiprų planktono „žydėjimą“. Planktonu minta didelės žuvų [populiacija|populiacijos]], kurios reikalingos kitiems gyvūnams ir prodyktyviai žvejybos pramonei.