Apvaisinimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Apvaisinimas – dviejų skirtingų tipų gametų susijungimas ir zigotos (naujo vienaląsčio organizmo) susidarymas. Tai yra naujos gyvybės pradžia, kuomet yra nulemiama būsimo individo lytis (kurią lemia vyriškoji lytinė ląstelė) ir kiti požymiai. Apvaisinime dalyvauja dviejų tipų lytinės ląstelės: moters kiaušialąstė ir vyro spermatozoidas. Iš zigotos pradeda vystytis naujas organizmas. Gametų susitikimą aktyvuoja kai kurios cheminės medžiagos, kurias išskiria moters lytinių takų ląstelės.
Apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakyje, jo ampulėje, maždaug per 12 valandų po ovuliacijos. Lytinio akto metu į moters lytinius takus patenka apie 300–500 mln. spermatozoidų, kurie juda netvarkingai, maždaug 2–3 mm per valandą greičiu. Jiems judėti padeda gimdos ir kiaušintakių raumenų susitraukimai, todėl jau 1–2 minutės po ejakuliacijos jie pasiekia gimdą, o per 2–3 valandas pasiekia kiaušintakių ampules. Kiaušintakiuose spermatozoidai lieka gyvybingi kelias paras. Tačiau pakeliui daug spermatozoidų žūva ir tik labai maža dalis pačių stipriausių pasiekia kiaušinėlį, ir vienas iš jų atsitiktinai susiduria su kiaušialąste. Kulminacinis apvaisinimo momentas yra branduolių susiliejimas. Spermatozoido branduolys išbrinksta, pasidaro tokio dydžio kaip kiaušialąstės, ir abu susitikę susilieja. Apvaisinta kiaušialąstė įgija diploidinį chromosomų rinkinį. Taigi, apvaisinimas baigiasi susidarant naujai ląstelei, kartu ir naujai gyvybei – zigotai.
Spermatozoidui įsiskverbus į kiaušialąstę, pakinta jos medžiagų apykaita. Visų pirma suintensyvėja jos angliavandenių apykaita, baltymų sintezė, iš aplinkos daugiau imama fosforo ir kalio. Šių procesų metu taip pat pakinta išorinio kiaušialąstės sluoksnio elastingumas ir skaidrumas, po to susiformuoja apvaisinimo dangalas, kuris nebeleidžia kitiems spermatozoidams patekti į kiaušialąstę.
Orgazmo metu gimdos kaklelis trumpam atsidaro, o paskui vėl užsiveria, šitaip sudarydamas sąlygas spermatozoidams patekti iš makšties į gimdą ir iš rūgštesnės terpės (kuri yra makštyje ir pavojingesnė spermatozoidams) į šarmingesnę gimdą. Be to, ovuliacijos dienomis padidėja gleivių praeinamumas, kas taip pat skatina spermatozoidų kelionę link tikslo. Kitomis moters ciklo dienomis gleivinių kamštis yra žymiai sunkiau praeinamas.
Dauguma spermatozoidų, esančių moters lytiniuose takuose, gali dalyvauti apvaisinime 2–3 paras, o kartais net 4–5 paras po ejakuliacijos. Tuo tarpu ovuliavusi kiaušialąstė yra gyvybinga maždaug 24 valandas. Taigi, geriausias laikotarpis apvaisinimui įvykti yra subrendusio folikulo plyšimo metas, šitaip išsilaisvinant kiaušialąstei, o taip pat 2–3 dienos prieš ovuliaciją. Moterims, naudojančioms periodinio susilaikymo kontraceptinius metodus, reikėtų nepamiršti, kad ovuliacijos metas varijuoja, o kiaušialąstės ir spermatozoidų gyvybingumas gali būti ir padidėjęs.
Kai kurių gyvūnų kiaušialąsčių apvalkalėlyje yra maža angelė – mikropilė, pro kurią įsiskverbia spermatozoidas. Tačiau visų kitų gyvūnų spermatozoido sąlyčio su kiaušialąste metu fermentas hialuronidazė ištirpdo kiaušialąstės dangalus ir spermatozoido branduolys, centriolės bei mitochondrijos įtraukiami į kiaušialąstės gilumą ir susidaro zigota, kuri iškart po apvaisinimo ima dalintis ir formuojasi gemalas, kuris per 3–6 paras nuslenka kiaušintakiu į gimdą, kurioje įsitvirtina ir bręsta. Jei apvaisinamos dvi kiaušialąstės, ima vystytis du gemalai ir gimsta dvyniai. Tokie dvyniai vadinami dizigotiniais. Tačiau gali atsitikti taip, kad pačioje vystymosi pradžioje gemalas pasidalija į dvi dalis - tada gimsta genetiškai identiški monozigotiniai dvyniai.
Jeigų pora negali pastoti (t.y. įvykdyti apvaisinimo), tuomet gali būti taikomas dirbtinis apvaisinimas arba apvaisinimas in vitro (mėgintuvėlyje).
