Andrius Domaševičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Andrius Domaševičius (1865 m. lapkričio 30 d. Panevėžyje - 1935 m. kovo 19 d. ten pat) - gydytojas ginekologas. LSDP įkūrėjas.
[taisyti] Biografija
Kilęs iš sulenkėjusių dvarininkų. 1884 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1884-1890 studijavo mediciną Kijevo universitete, 1891-1893 stažavosi Petrapilyje. Kalbėjo lenkų, vokiečių, anglų, žydų, rusų, lietuvių kalbomis.
[taisyti] Socialdemokratų lyderis
1893 apsigyveno Vilniuje, bendradarbiavo su varpininkais, subūrė socialdemokratų grupę. Nors pats buvo ir ne itin didelis tikintysis, tačiau iš principo 1895 su P. Matulioniu ir D. Malinausku pasiekė, kad katalikams būtų grąžinta Šv. Mykolo bažnyčia, net giedojo jos chore. Jo bute 1896 m. gegužės 1 d. įvyko LSDP I suvažiavimas. 1896 užmezgė ryšius su Prūsijos lietuvių ir kitų šalių socialdemokratais F. Kuršaičiu, A. Hertensu, A. Bebeliu, ieškojo pagalbos išleidžiant LSDP dokumentus. Vokiečiams nepritarus, buvo nuvykęs į Londoną, bandė ten steigti spaustuvę, bet, pritrūkęs pinigų, LSDP raštus išspausdino Paryžiuje. Už politinę veiklą 1897 m. 40 dienų kalintas Vilniuje. Provokatoriaus Baranavičiaus išduotas 1899 m. kovo 12 d. vėl suimtas kartu su kitais socialdemokratais, 8 mėn. kalėjo Vilniuje, mėnesį Petrapilyje, o 1900 m. ištremtas 4 metams į Sibirą gyveno Omske, Karakalinske, Semipalatinske. Dar 1899 m. jam pavyko LSDP ryšius perduoti studentui V. Sirutavičiui.
Dalyvavo 1905-1907 įvykiuose, 1905 m. gruodį teko pasitraukti į Tilžę, ten leido socialdemokratinę literatūrą, redagavo „Echo žycia robotniczego“, „Darbininkų balsą“. Bandė paveikti Vokietijos socialdemokratus, kad tie pripažintų Mažosios Lietuvos teisę į autonomiją. 1906 m. vasarą grįžo į Vilnių ir buvo teisiamas Vileikos byloje. Neįrodžius kaltės išteisintas.
1907 m. LSDP VII suvažiavime laimėjus autonomistams pasitraukė iš LSDP CK, o vėliau ir iš politinės veiklos.
[taisyti] Gydytojas
1904 m. grįžęs iš tremties į Vilnių dirbo greitosios pagalbos gydytoju Šv. Jokūbo ir Savičiaus ligoninėse, dėstė felčerių mokykloje, Raudonojo kryžiaus gailestingųjų seserų kursuose. 1910 įsteigė privačią polikliniką ir ginekologinę ligoninę „Sveikata“ (Gimnazijos g. 4). 1917 m. vėl įsitraukė į LSDP veiklą, 1918 m. gruodyje buvo išrinktas į Vilniaus Darbininkų tarybą, o jos gruodžio 15 d. posėdyje - į Vykdomąjį komitetą. Vėliau suartėjo su komunistais. 1919 m. buvo jų sveikatos apsaugos liaudies komisaras. 1919 m. balandžio 21 d. lenkams užėmus Vilnių du kartus kalintas.
1921 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje, dirbo ligoninėje. Už ryšius su darbininkais pašalintas iš darbo vertėsi gydytojo praktika. 1923 - 1927 keliskart kalintas, 1926 buvo teisiamas „kuopininkų“ byloje, bet išteisintas. 1933 m. pusei metų buvo ištremtas į Smilgius. 1934 m. lankėsi TSRS.
