Čižiūnai (Varėna)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Čižiūnai
[[Image:\|270px]]
Artimiausias miestas
Savivaldybė	Varėnos rajonas
Seniūnija	Valkininkų seniūnija
Gyventojų skaičius	196 (2002 m.)

Čižiūnai - kaimas Varėnos rajono šiaurės rytuose, šalia kelio Vilnius-Varėna, dešiniajame Merkio krante.

[taisyti] Istorija

Čižiūnų kaimas per visą savo gyvavimo istoriją socialiniu, ekonominiu ir teisiniu požiūriu nebuvo vientisas. Kaimas susidėjo iš dviejų dalių: Pirmųjų Čižiūnų ir Antrųjų Čižiūnų. Taip buvo iki kolūkių sukūrimo. Pastaruoju metu kaimas turi vieną pavadinimą – Čižiūnai.

Toks kaimo suskirstymas įvyko dėl istorinių aplinkybių. Pirmųjų Čižiūnų žemė visą laiką buvo kartu su valkininkiečių, užuperkasiečių ir paklėštariečių žeme. Todėl Pirmųjų Čižiūnų gyventojai daug artimiau buvo susiję su minėtų kaimų žmonėmis ir laukuose, ir pievose. Jie nuolat bendravo, net mokėjo kalbėti ir lenkiškai, ir gudiškai.

Valkininkų istorinę praeitį tyrusio A. Miškinio nuomone, XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje vietoj Pirmųjų Čižiūnų buvo miestelėnų kluonai. 1641 m. istoriniuose dokumentuose nurodoma, kad Antrųjų Čižiūnų kaimas yra netoli Valkininkų miestelio kluonų. Šiuose dokumentuose neminimas Pirmųjų Čižiūnų kaimas, matyt, jo vietoje dar tebebuvo miestelėnų kluonai. Todėl, tyrinėtojų nuomone, Pirmieji Čižiūnai įsikūrė ne anksčiau kaip XVII a. viduryje, kaimavietės gyventojai atsikėlė i dabartinę vietą iš miestelio, galbūt, savo sodybas statėsi kluonams skirtuose rėžiuose.

Antrųjų Čižiūnų kūrimosi istorija buvo visai kitokia. Teigiama, kad tai – tipiškas, pagal žemės reformos dėsnius suformuotas kaimas, susikūręs XVI a. viduryje kaip Valkininkų pramonės komplekso sudedamoji dalis, geležies lydymo ir apdirbimo meistrų, kalvių gyvenvietė. Dėl to ir pirminis kaimo pavadinimas buvo Čužoprudcai, vėliau (1641 m.) - Kalviai, o nuo 1662 m. – Čižiūnai, nes kaimavietė šliejosi prie miestelio greta Valkininkų dvaro tvenkinių.

[taisyti] Gyventojai ir buitis

Čižiūnų kaimas įtrauktas į „300 kultūros paminklų“ leidinį. Tai vienas gražiausių ir tipiškiausių Lietuvos gatvinių kaimų.

Apie gyventojų verslus liudija 1641 m. inventoriuje nurodytos prievolės. Tuo metu gyvenusios 7 šeimos turėjo po valaką žemės ir už jį mokėjo činšo 8 grašius, privalėjo duoti statinę avižų, vežimą šieno, žąsį, 2 vištas, 20 kiaušinių ir tt. Visą natūra nustatytą duoklę galėjo apmokėti pinigais. Karališkajai Valkininkų kalvei turėjo duoti po 3 svarus geležies rūdos. 1605 m. kaimas turėjo 7 valakus žemės, o pagal 1641 m. inventorių – 15 valakų, kuria naudojosi 3 žemdirbių ir 12 kalvių šeimos, be to, kaimui prirašyti 9 valakai Valkininkų girininkijos žemės. Šią žemę dirbo 22 šeimos, 3 šeimos, valdžiusios vieną iš šių valakų, gyveno miestelyje. Tad iš viso kaime šiuo laikotarpiu galėjo gyventi apie 34 šeimos.

Kaimo žemės plotas, gyventojų ir sodybų skaičius keitėsi. Čižiūnai II smarkiai nukentėjo per žiaurius karus su Rusija ir Švedija. Po niokojančių karų kaimas po truputėlį pradėjo atsigauti. Baudžiavos panaikinimo išvakarėse jam priklausė 15 sodybų, 486,35 dešimtinės žemės, iš jų – 93,73 dešimtinės miško, o valakinėse sodybose buvo nuo 3 iki 6 pastatų. Po baudžiavos panaikinimo žemės plotas sumažėjo: buvo atskirtas miškas, išperkamaisiais mokesčiais apdėta 373,18 dešimtinės žemės, suskirstytos į 8 valakinius ir 3 pusvalakinius ūkius. Kiekvienas valakas – 36,39 dešimtinės žemės. Už ją reikėjo mokėti po 19,88 rublių išpirkos per metus. Tarpukario laikotarpiu, iki kolektyvizacijos, kaimo valdytos žemės plotas pasikeitė nedaug. Pirmuosiuose Čižiūnuose buvo 12 valakų, o Antruosiuose – 9,5 valako žemės. Iš viso – apie 725 dešimtinės.

Valstiečiai, kaip ir kitų kaimų gyventojai, laikė po 1-2 arklius, 3-4 karves ir po keletą smulkesnių gyvulių bei paukščių.

Pažymėtina, kad visais laikais pagrindinis turtas buvo žemė. Anot senų liaudies išminčių, žemė – patikimiausias turtas, ji nei dega, nei rūdija. Todėl dėl jos valdymo ir nuosavybės būta ne tik kivirčų, bet ir tragedijų.

[taisyti] Įdomybės

Šioje Dzūkijos dalyje žmonės turėjo labai keistas pravardes. Antai Čižiūnų gyventoją visi vadino Jono Franka, nors iš tikrųjų jis buvo Aleksas Verseckas. Saulėnų šeimos turi pravardes: Mėkalikai, Blatkos, Fockės, Jurčikės. Kazlauskų šeimos vadinamos Buržuliais, Mulais; Markevičių – Andromis ir Čižikėmis, Černiauskai – Kriseliais, Galvanauskų – Raibiais, Sinkevičių – Baronais, Uždavinių – Zavadskais, Žydelių – Karaliais.

Šio kaimelio gyventojai buvo itin pamaldūs ir eidavo melstis daugiau kaip 50 km iš Valkininkų į Vilniaus Kalvarijas, Aušros Vartus. Pasiimdavo duonos, sūrio į kelionę. Eidavo basi, apavą per petį persimetę, kad turėtų kuo Vilniuje apsiauti. Čia jie susitikdavo su žmonėmis iš Varėnos, Tverečiaus, Adutiškio, Dūkšto... Maldininkai nakvodavo šv. Mikalojaus bažnyčios, kurioje vykdavo pamaldos lietuviškai, šventoriuje.

[taisyti] Šaltiniai

Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, t. 1, II d., Vilnius, 1998.
Kazys Šešelgis: Lietuvių liaudies architektūros paminklai, t. 4. Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai, Vilnius, 1996.
300 kultūros paminklų. Vilnius, Mintis, 1980.
P. Buckus: Gražus Čižiūnų kaimas. „Merkio kraštas“, 1999 01 16.
Romualdas Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, 2005.