Piliakalnis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Kitos reikšmės - Piliakalnis (reikšmės).
Piliakalnis (pilies kalnas) - tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis; pilies kalnas. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio "pilis", bet nuo veiksmažodžio "pilti. Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis, grioviais). Dažnai stovejo pilis, o šalia buvo gyvenvietė.
Piliakalniai atsirado apie 1500 m.pr.Kr. - jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą - kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai.
[taisyti] Piliakalnių etapai
Pradžioje buvo įtvirtintos gyvenvietės, vėliau apie V-VI a. tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų. Pradžioje jie saugoje nuo vietinių genčių pulinėjimų, o vėliau - nuo kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIV a.pb.-XV a.pr. piliakalniai praranda savo reikšmę. Lietuvoje daugiausia vėlyvojo periodo piliakalnių, nes jie buvo geriausiai įrengti ir didžiausi.
Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos; labiau tyrinėta tik apie 10% piliakalnių. Lietuvoje buvo apie 1000 piliakalnių, išliko apie 800.
Kartais tampa lobių iešokotojų objektais, tikintis surasti čia tariamai paslėptas vertybes.
