Petras Jakštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Petras Jakštas (1899 m. spalio 30 d. - 1988 m. lapkričio 14 d.) - švietėjas, bibliofilas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjas, Lietuvos kariuomenės karininkas (majoras), XXVII knygos mėgėjų draugijos narys.

[taisyti] Biografijos faktai

Gimė Rokiškio rajono Stramilių kaime, Panemunėlio valsčiuje, ūkininko šeimoje. Mokėsi Rokiškio valdinėje mokykloje, o 1914 m. tėvai jį išleido į Peterburgą, kur iki 1918 m. mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Baigęs šešias klases, grįžo į Lietuvą.

Norėdamas įgyti aukštesnį išsilavinimą, 1920 m. įstojo į Lietuvos karo mokyklą, ją baigė ir buvo paskirtas į 7-ąjį pėstininkų pulką, suteikiant jam pėstininkų leitenanto laipsnį. P.Jakštas neapsiribojo žiniomis, įgytomis Karo mokykloje. Atlikdamas karinę tarnybą Klaipėdoje baigė suaugusiųjų gimnazijos kursus, perkeltas į Kauną, įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Universitete studijavo nuo 1927 iki 1932 m. pavasario semestro.

Kaip Kauno karo mokyklos auklėtinis ir Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo karininkas prieškario Lietuvoje jis buvo atsakingas už švietimą, spaudą ir karių kapų rūpinimąsi. P.Jakštas tiesiogiai dalyvavo kuriant žuvusiųjų lietuvių karių memorialą Červonkoje (Latvija) ir Nežinomo kareivio kapą Kaune. 1941 m. paleistas į atsargą, dirbo Lietuvos MA lietuvių kalbos sekretoriumi. Slėpdamasis nuo bolševikų represijų, 1944 - 1955 m. gyveno nelegaliai, slapstėsi Rygoje. 1955 m. legalizavęsis įsikūrė Šilutėje ir ten gyveno iki pat mirties.

[taisyti] Mokslinė veikla

Universitete įgytas istorijos, kalbų, bibliografijos ir kitas žinias pritaikė praktikoje: nuo vaikystės rinko knygas, kaupė asmeninę biblioteką, kariuomenėje dirbo spaudos ir švietimo srityje, redagavo „Karį“, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose: „Žvaigždutė“, „Ateities spinduliai“ ir kt. Buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos narys nuo pat jos įkūrimo.

Savo asmeninėje bibliotekoje prieškariu buvo sukaupęs daugiau kaip 6500 knygų, bet 1945 m. valdžios įsakymu visos knygos buvo sudegintos. Pokariu pradėta kaupti antroji biblioteka turėjo 6700 knygų. Vertingiausia bibliofilo bibliotekos dalis laikoma Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Po Antrojo pasaulinio karo P.Jakštas parašė apie 20 reikšmingesnių kraštotyros ir knygotyros darbų, iš kurių tik dalis publikuota (pvz., knyga „Senoji Šilutė“ išleista 1994 m.). Prieš karą jis buvo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo švietimo skyriaus karininkas ir visos Lietuvos vaikų numylėtinis. Jis ypač buvo vertinamas dėl švietėjiškų ekskursijų organizavimo ir vaikų globos. Vaikus ir save vadino Prieteliumi, taip ir straipsnius spaudoje pasirašydavęs.

Šilutėje dirbo kelių valdyboje, visą laisvalaikį skirdamas knygai ir kraštotyrai. Svetingai sutikdavo visus atvykstančius pažinti Pajūrio krašto ir buvo nepakartojamas ekskursijų vadovas. Būdamas pats aukštaitis, pamilo šį kraštą, gebėjo suprasti „šišioniškių“ būdą ir gyvenimo nuostatas. P.Jakštas išties daug nuveikė, kad šio regiono istorinė praeitis būtų įamžinta straipsniuose, kraštotyros darbuose, plačiau atsispindėtų muziejaus ekspozicijoje. Jo žinių reikėdavo mokslininkams, o ir paties kraštotyrininko darbai neabejotinai buvo mokslinio lygio.