Pasturgalinė liauka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gulbės, antys, žąsys plunksnas ištepa dažnai. Dažnai šį darbą atlieka sausumoje. Narai apsiverčia vandenyje ant vieno šono ir tada tepa bei tvarko kito šono plunksnas; paskui tą patį padaro kitame šone. Nelaisvės sąlygomis tokie paukščiai patekę į vandenį greitai žūva, nes jų plunksnos permirksta iki kūno, peršąla. Tas pats atsitinka ančiukams, kuriuos išperi višta. Antis, baigdama perėti kiaušinius, vis dažniau trina pasturgalinę liauką ir kaskart tepa savo krūtinę ir pilvą. Iš ten riebus tepalas pereina ant ančiukų. Dėl to ančiukai nebijo lipti į vandenį.

Pasturgalinė liauka (lot. glandula uropygi) - paukščio odos liauka, išskirianti sekretą, kuriuo tepamos plunksnos, kad neįmirktų. Ši liauka yra antuodegyje; ji nevienodo dydžio, dvigubo maišelio pavidalo, pripildyta riebaus, tiršto, balsvos spalvos skysčio. Nuo šio maišelio į užpakalį eina ilgokas spenelis, gale apaugęs minkštais šereliais. Tuo būdu susidaro įtaisas, panašus į teptuką. Iš spenelio į paviršių nuolat sunkiasi riebus liaukos skystis, kuriuo prisisunkęs teptukas. Pasturaglinės liaukos neturi dauguma neskraidančiųjų paukščių (stručiai, einiai), taip pat ji silpnai išsivysčiusi vištų, kai kurių karvelių rūšių ir kitų.

Labiausiai pasturgalinė liauka išsivysčiusi vandeninių paukščių. Pirmiausia paukštis, pašiaušęs antuodegio plunksnas, krapšto pasturgalinę liauką snapu arba trina savo skruostus, o paskui brauko visas plunksnas, ypač krūtinės ir pilvo. Tuo būdu, išspaudęs kiek riebalų iš pasturgalio liaukos, paukštis sutepa visas savo plunksnas, ir dėl to jos pasidaro neperšlampamos.