Mečislovas Davainis-Silvestraitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849 m. balandžio 20 d. Žieveliškėje - 1919 m. gegužės 31 d. Vilniuje) - poetas, publicistas, tautosakininkas, kultūrininkas, knygnešys. Palaidotas Rasų kapinėse.

Turinys

1 Biografija
2 Atmintinos vietos ir paminklai
3 Nuorodos
4 Literatūra

[taisyti] Biografija

Kilęs iš bajorų šeimos.

1874 - 1876 m. mokėsi Kauno ir Kėdainių gimnazijose, Varšuvoje - šaltkalvio amato.

1891 - 1896 m., palikęs ūkį broliui, gyveno Jelgavoje (Latvija), vėliau - Oloneco gubernijoje (Rusija) ir Rezeknėje (Latvija). Tarnavo įvairiose įstaigose.

Dar jaunas būdamas, 1867 m. pradėjo rinkti lietuvišką tautosaką, etnografijos faktus.

Pasirodžius “Aušrai“ rūpinosi jos platinimu, ieškojo prenumeratorių. Jam gyvenant Kalnujuose daug lietuviškos spaudos atveždavo kunigo Martyno Sederevičiaus vežėjas Jurgis Žemaitaitis, vėliau - jį pakeitęs Jonas Urbutis.

Susirašinėjo su Eduardu Volteriu lietuviškos spaudos platinimo ir spaudos draudimo panaikinimo klausimais. Rinko valstiečių parašus po prašymais dėl spaudos draudimo panaikinimo, pats rašė prašymus nedrausti leisti lietuviškas knygas.

Knygnešys Jonas Švedas, 1884 m. įkliuvęs Vadžgiryje, buvo kaltinamas, kad renka duomenis lietuviškos periodikos straipsniams ir juos apdoroti pateikia Mečislovui Davainiui-Silvestraičiui, paskui sutvarkytus rankraščius neša į Mažąją Lietuvą. 1885 m. Mečislovas Davainis-Silvestraitis per kvotą išsigynė nebendravęs su Jonu Švedu.

Gyvendamas Jelgavoje, buvo "Vienybės lietuvninkų" korespondentas. Policijai susekus “Atgajos“ draugiją ir įkliuvus Juozui Miliauskui-Miglovarai, pas jį per kratą rastas Mečislovo Davainio-Silvestraičio adresas. Per kvotą J. Miliauskas dar papasakojo, kad žino, jog Mečislovas Davainis-Silvestraitis siuntęs savo eiles į “Aušrą“. Žandarai 1895 m. darė kratą Mečislovo Davainio-Silvestraičio bute Jelgavoje, surado ir atėmė daug lietuviškų rankraščių, laiškų, 11 fotografijų. Daugiausia turėjo aiškintis dėl susirašinėjimo su V. Bruožiu, M. Jankumi, J. Mikšu, Jonu ir Roku Šliūpais, F. Kauneckiu, Atgajos draugijos nariu J. Trumpuliu.

Nuo 1904 m. apsigyveno Vilniuje. Rašė straipsnius, eilėraščius į “Aušrą“, vėliau ir į kitus lietuviškus laikraščius - “Šviesą“, “Varpą“, “Ūkininką“. Po spaudos draudimo panaikinimo bendradarbiavo “Vilniaus žiniose“. Vilniuje leido lietuviškos minties laikraščius lenkų kalba „Litwa“ (1908 - 1914 m.) ir „Lud“ (1912 - 1914 m.). Lenkų buvo nemėgstamas.

Laikomas pirmuoju lietuviško etnografinio žemėlapio-atviruko kartografu: jo parengtą Lietuvių kalbos ploto žemėlapį- vienspalvį atviruką (9 x 14 cm, mastelis 1:3 500 000) 1908 m. išleido Martyno Kuktos spaustuvė.

Užrašinėjo ir skelbė tautosaką, etnografijos faktus, surinko apie 700 žemaičių pasakų ir sakmių tekstų (dalis šių pasakų išversta į lenkų kalbą). 1889 m. Tilžėje išleido Patarles ir dainas. Surinko duomenis leidiniui Medega S. Daukanto biografijai (1898). Periodinėje spaudoje skelbė patriotinių eilėraščių, išleido poemą Palemonas ir Girgžduta (1904).

Kartu su Jonu Basanavičiumi, Juozu Ambraziejumi ir kitais pasirašė J. Basanavičiaus 1905 m. lapkričio 15 d. parengtą 10 punktų memorandumą, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai visiškos kultūrinės ir politinės autonomijos (tekstas skelbtas Rusijos valstybės laikraštyje „Vyriausybės žinios" ir „Vilniaus žiniose").

1906 m. kartu su kitais tautinio atgimimo veikėjais (Jonu Basanavičiumi, Donatu Malinausku, Juozu Ambraziejumi) popiežiui Pijui X ir kardinolams parašė laišką „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose”, kuriuo kritikavo polonizacijos politiką.

Lietuvių mokslo draugijos narys korespondentas.