Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija - viena iš besikuriančios Lietuvos demokratinės politinės sistemos politinių organizacijų.

Partija įkurta 1917 m. lapkričio 16 - 19 d. Voroneže, nuo Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos atsiskyrusių dešiniųjų socialistų F. Bortkevičienės, F. Kaupo, B. Matulionio, A. Rimkos, M. Sleževičiaus iniciatyva. Partijos atstovai aktyviai dirbo Vyriausioje lietuvių taryboje, todėl bolševikinė valdžia 1918 m. balandžio 19 d. uždraudė tarybą ir partiją, jos vadovai suimti ir vasarą ištremti į Lietuvą.

1918 m. gruodžio 3 - 4 d. Kaune įvykusioje konferencijoje iškelta žemės reformos idėja, kurią pradėta įgyvendinti partijos pirmininkui M. Šleževičiui, bei K. Griniui vadovaujant koaliciniams ministrų kabinetams.

Pagrindines partijos programines nuostatas išdėstė M. Šleževičius: „Visa Lietuvos žemė turi būti pripažinta visų Lietuvos gyventojų turtu. Žemės ir girių priežiūra ir jų valdymo bei naudojimo tvarkymas turi būti pavesta vietos bendruomenėms, valsčiams, apskričiams. Atskiriems žmonėms ir pirkti, ir parduoti žemė turi būti uždrausta. Žemė teduodama tik nuomon ir tik tolei, kol nuomojantis pats ją dirba."

Partijos įstatai įregistruoti 1919 m. lapkričio 8 d., programa patvirtinta 1920 m. sausio 6 d. Leido laikraščius „Saulėtekis“ (1919 m.) ir „Darbas“ (1919 - 1920 m.).

Steigiamajame Seime turėjo 9 atstovus iš 112, I Seime - 6 iš 78. LSLDP atstovai dalyvavo 1919 m. rugpjūčio 1 - 10 d. II Internacionalo konferencijoje Liucernoje ir 1920 m. liepos 31 - rugpjūčio 5 d. Ženevoje vykusiame II Internacionalo kongrese, kuriame Lietuvai buvo skirtos 4 vietos. 1922 m. balsavo prieš II Internacionalo susijungimą su Vienos Internacionalu ir šio veikloje nebedalyvavo.

1922 m. gruodžio mėn. LSLDP su LVS įkūrė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.