Jonas Banys
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Banys (1886 m. birželio 15 d. Debeikių k., Ukmergės apskr. - 1970 m. kovo 31 d. Putname, CT -JAV), dainininkas (bosas), vargonininkas, chorvedys, pedagogas, kompozitorius.
[taisyti] Biografija
Augo muzikalioje šeimoje. Vyriausiasis brolis Juozas grojo citra, o Jonas pasidarė smuiką ir pats išmoko griežti. Baigęs rusų pradžios mokyklą, padedamas studento Tomo Strukčinsko išėjo gimnazijos kursą. Vienus metus pas vargonininką J. Daugulį mokėsi vargonuoti, o vėliau vargonavimą studijavo pas J. Naujalį Kaune.
Nuo 1907 vargonininkavo Utenoje, kur suorganizavo apie 100 dalyvių bažnytinį pasaulietinį mišrųjį chorą ir iki 1913 jam sėkmingai vadovavo. Surengė nemaža koncertų, uoliai populiarino lietuvių kompozitorių giesmes ir dainas. J. Banys bendravo ir su J. Gruodžiu.
1914 atvyko į JAV - Patersoną, NJ, kur vargonininkavo Šv. Kazimiero parapijoje ir vadovavo parapijos chorui. Vėliau šis choras tapo Vyčių choru, o apie 1931 perorganizuotas į Šv. Cecilijos draugijos chorą. J. Banys su šiuo choru surengė nemaža koncertų, pastatė septynias operetes. Vėliau jis vargonininkavo ir vadovavo chorams Švč. Marijos Apreiškimo parapijoje Brooklyne, NY, Šv. Kazimiero parapijoje Providdence, RI, Philadelphijoje, Montello ir kitur. Mokėsi dainuoti New Yorke pas prof. Riensi ir Philadelphijos konservatorijoje pas prof. Courney, dar tobulinosi Bostone pas prof. Olukanovą. Apie 15 metų dėstė muziką ir dainavimą Marianapolyje, vadovavo chorui ir orkestrui. Kai 1939 m. liepos 4 d. Thompsone, CT -Marianapoly Lietuvių dienoje dalyvavo New Britain vargonininkų parengti chorai, jungtiniam chorui dirigavo ir J. Banys. Pas J. Žilevičių jis mokėsi harmonijos ir kompozicijos.
J. Banys sukūrė preliudų vargonams, dainų chorams ir solistams. Kai kurios dainos skelbtos žurnalo „Muzikos žinios" priede ir „Spindulių" priede („Motušė mane barė", „Skaistūs Dievo angelai" ir kt.). Buvo aktyvus ALRK Vargonininkų sąjungos narys.
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
