Epas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra.

Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas įvykiuose. Pasakojama (gr. epos - pasakojimas), kaip įvykiai įtraukia žmogų, kaip žmogus juose dalyvauja, koks jo būdas atsiskleidžia. Žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokiose aplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijos pagrindas - veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Dar viena svarbi epinių kūrinių sistema - pasakotojas. Tarp pasakotojo ir autoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatinti pasakotoją ir autorių nėra tikslu. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliaus ypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja, žmonėms, tik šiek tiek aukščiau pakilęs išmanymu, protu. Vaizduodami kaimą, rašytojai nesistengia demonstruoti savo erudicijos, intelektualumo, o pasakoja taip, kaip mąsto ir kalba kaimo žmonės (plg. Žemaitės, V. Krėvės, M. Katiliškio kūrinių pasakotojus). Rašantieji vaikams į pasaulį žvelgia vaizduojamų veikėjų, dažniausiai vaikų akimis (plg. K. Sajos „Ei, slėpkitės!", V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė", V. Miliūno „Evalduko metai" ir kitus kūrinius).

Pasakotojas gali būti ir vienas (ar keli) veikėjas. Tokiais atvejais dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu.

Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje". Pasakotojas juos „rodo" skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto, kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t.t. Tarp veikėjo ir skaitytojo yra pasakotojas.

Epinių kūrinių kalbos organizacijai būdingiausia yra tai, kad ją sudaro pasakotojo ir veikėjų kalba. Veikėjų dialogai „grynuose" epiniuose kūriniuose neturėtų būti tokie įtempti, kokie jie esti dramoje. Literatūroje yra daug kūrinių, kuriems būdingas draminis veikėjų pašnekesių vaizdavimas. Naujojoje psichologinėje prozoje dažnai susilydo pasakotojo ir veikėjo balsai, intonacijos: „Bei Vilius toks... toks akiplėša, visada šaiposi ne tik iš senelio, bet ir iš kiekvieno kito ir visada dedasi esąs baisiai gudrus. O eina iš mamos saldainių ar cukraus vogti. . . Ne, Viliaus jis negali mylėti. Anskis - visai kas kita. Jis ir mamytės klauso, ir dar niekada nėra Martynuko apmelavęs ar bent subaręs" (I.Simonaitytė).

Šioje ištraukoje girdėti pasakotojos ir veikėjo - jauniausiojo Karalių sūnaus Martynuko - halsai: į autorinį pasakojimą trečiuoju asmeniu įsipina vaikiškos berniuko mintys, vaikiška mąstymo tėkmė, reiškiama atitinkamomis kalbos formomis.

Naujųjų laikų literatūroje rūšys jungiasi, sinkretizuojasi, tam tikra prasme kūriniai atsinaujina, įvairėja - žanro grynumas nebėra meniškumo požymis. Į epą ir dramą skverbiasi lyrizmas, į lyriką ir dramą - epas ir pan.