Dendritas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dendritas (lot. dendritum) - neurono atauga, priimanti signalus iš kitų neuronų. Dendritai yra trumpesni už aksonus. Vidutiniškai vienas neuronas turi 5-15 stambių dendritų, tačiau nugarinių mazgų neuronai turi tik vieną labai ilgą dendritą. Dendrito citoplazma vadinama dendroplazma. Dendrito galai baigiasi dendrito spygliukais (lot. spinulae dendriticae), kurie jungiasi su aksonais ir priima nervinį impulsą. Dendritai gali priimti labai daug nervinių impulsų, nes jie maždaug sudaro 80-90 proc. viso neurono paviršiaus.
Ilgai buvo manoma, kad dendritai atlieka tiesinio sumatoriaus vaidmenį. Kauno medicinos instituto (dabar Kauno medicinos universitetas) mokslininkas Aronas Gutmanas XX a. antroje pusėje pagrindė teiginį, kad dendrito funkcijos netiesinės ir kad jis galėtų būti aprašomas kaip procesorius, ne tik perduodantis, bet ir apdorojantis signalus.
[taisyti] Žodžio kilmė
Dendritas kilęs iš dendron - graikiškai medis.
