Bitė Vilimaitė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bitė Vilimaitė (g. 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose) – lietuvių rašytoja.
[taisyti] Biografija
1960 - 1964 m. studijavo Vilniaus universitete. Dirbo žurnale „Kinas“. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu "Grūdų miestelis". 2003 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę, rinktinėje "Papartynų saulė" (2002 m.). Šiuo metu gyvena Vilniuje.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Bitė Vilimaitė yra ryškiausia lakoniškos novelės atstovė. Jos novelėse mes galime pamatyti labai kasdieniškas situacijas, daug iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų gyvenimo momentų. Bet kai perskaitai kūrinį iki galo, pradedi suprasti jo prasmę ir jame slypintį pamokslą. Visi nereikšmingi momentai įgauna kitokią esmę ir kiekvienas jų slepia savyje gilią dramą. B. Vilimaitės prozai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas . Prozininkės Bitės Vilimaitės kūrybos pagrindinė tema - moteris ir jos likimas. Lietuvių prozos kontekste jos novelės išsiskiria santūriu, lakonišku stiliumi ir mikroskopine struktūra. Jose santykis su pasauliu grynai emocinis, tačiau dramatiniai išgyvenimai neeksponuojami: teksto paviršiuje - nuotaika, svajonė, potekstėje - egzistencinė drama. Kasdienybės fragmentas, buitinis pašnekesys tampa makropasauliu, kuriame ryškėja žmogaus gyvenimo dalia. Natūrali gyvenimo tėkmė - kasdienybė ir buities rutina, o meilė ir kiti pakilūs jausmai tik trumpalaikiai efektai, kuriuos moterys prisimena kaip gyvenimo prošvaistę. Vengiama dramatiškos pozos, apie skaudžius dalykus - išvėsusią meilę, praradimo kartėlį - kalbama ramiu, emociškai suvaldytu tonu. Egzistencinę tuštumą savaip atitinka pauzės - „baltos dėmės“, kurias paliekama užpildyti skaitytojo nuovokai ir fantazijai. Punktyrinis perėjimas nuo epizodo prie epizodo išryškina personažo nuotaiką ar jausmo niuansus, o psichologinė detalė arba metafora tampa struktūrine novelės jungtimi. Vėlesnėje kūryboje greta elegiškos tonacijos eina realybei adekvatesnė ironiškoji. Šaltas, atsainus arba kandžiai ironiškas pasakotojos tonas ir hiperrealistiniai gyvenimo vaizdeliai atrodo kaip groteskas ar juodas humoras. Tikrovei išreikšti kartais nebepakankant realistinio vaizdavimo, pereinama į groteskinę tekstų poetiką.
