Biogeografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Biogeografija yra mokslas tiriantis rūšių paplitimo dėsningumus ir procesus lemiančius šiuos dėsningumus. Tai sintetinis mokslas besiremiantis geografija, biologija, geologija, klimatologija, ekologija ir evoliucija. Rūšių paplitimo dėsningumai gali būti aiškinami remiantis įvairiais istoriniais faktoriais - specializacija, išnykimas, žemynų judėjimas, ledynų slinkimas, jūros lygio svyravimai dėl klimato pasikeitimų (ledynmečiai) ir prieinamos energijos šaltinių kombinacijų, atsižvelgiant į geografinius faktorius.

Iki Robert MacArthur ir E.O. Wilson publikacijos The Theory of Island Biogeography išleidimo 1967 m. (kuri buvo 1963 m. spausdinto straipsnio ta pačia tema išplėtimas) biogeografija laikyta grynai istorine sritimi ir manyta, kad jos tyrimo metodai yra išskirtinai aprašomieji. MacArthur ir Wilson pakeitė šį požiūrį, parodydami, kad rūšių įvairovė tam tikroje teritorijoje gali būti nuspėjama remiantis tokiais faktoriais kaip ekosistemos teritorija, imigracijos lygis ir rūšių išnykimo lygis. Tai sužadino domėjimąsi salų biogeografija.

Klasikinei biogeografijai atsirado didelė paspirtis vystantis molekulinei sistematikai - filogeografijai. Tai leidžia mokslininkams patikrinti savo teorijas apie populiacijų kilmę ir išplitimą (pvz., salų endeminių rūšių). Pavyzdžiui, klasikiniai biogeografai galėjo tik spekuliuoti apie rūšių Havajuose kilmę, o dabar filogeografija padėtų jiems patikrinti teorijas apie šių rūšių giminingumą su galimom kilmės populiacijomis Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.