Bardišius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bardišius (rus. бердыш, lenk. berdysz, angl. bardiche) – kovos kirvis su labai plačia, ištęsto pusmėnulio formos galva (ašmenų ilgis 60 cm ir daugiau) ant ilgo (iki 150 cm) koto. Galva užmauta ant koto kaip ir kitų kirvių (ir pro 3-7 specialias skyles prikalta vinimis), tuo tarpu galvos apatinis kampas labai ištęstas ir paprastai keletu vinių prikaltas ir dirželiu ar virve prisuktas prie koto. Viršutinis kampas ištįsęs viršun ir sudaro smaigalį. Koto apatinis galas paprastai turi geležinį antgalį, kuriuo bardišius gali būti įsmeigtas į žemę (kad tarnautų atrama šaudant arba kad būtų lengviau laikyti stovint rikiuotėje).
Rusijoje XVI a. bardišiais buvo apginkluoti šauliai (стрельцы) ir miestų sargyba. Šauliams bardišiai buvo kirstynių ginklu, o šaudydami juos naudojo kaip atramą muškietoms.
XVI a. pradžioje bardišiaus viršutinį kampą nukaldavo kaip viengubą smailę (kaip pusmėnulio galas), tad bardišių naudodavo ir kaip duriamąjį ginklą. XVII a. viršutinį galą ėmė daryti su dviem kampais. Galvos šonai neretai būdavo puošti. Rūmų sargybos bardišiai būdavo itin puošnūs: galvų šoninės plokštumos būdavo su raižytu ornamentu (schematiškais lapiniais ornamentais arba sudėtingais priešiniais).
Raitųjų šaulių ir dragūnų bardišiai buvo mažesni ir turėdavo du žiedus, kuriuos naudodavo bardišiui nešioti per petį.
