Antanas Kriščiukaitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antanas Kriščiukaitis (Aišbė) (1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose (Vilkaviškio r.) - 1933 m. spalio 30 d. Kaune) – rašytojas, teisininkas, profesorius.
[taisyti] Biografija
1918 m. iš Rusijos grįžo į Lietuvą ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininko pareigas. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.
Nuo 1923 m. buvo Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo 1930 m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918 - 1928 m.“, pirmininkavo pirmajam lietuvių - latvių - estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune 1931 m. gegužės 21 - 23 d.
1931 m. gavo aukščiausią Lietuvoje apdovanojimą - Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordiną. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimtuosiuose Paežeriuose pastatytas jam skirtas stogastulpis (tautodailininkas Leonas Juozonis).
[taisyti] Kūryba
Aišbės slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“ (1892 m.), trumpų satyros vaizdelių ir feljetonų rinkinį „Satyros trupiniai“ (1928 m.), išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių.
