Anicetas Arminas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Anicetas Arminas (1931 m. vasario 9 d. Būdviečio k., Lazdijų r. - 1998 m. sausio 25 d. (26) Vilniuje), choro dirigentas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras.
[taisyti] Biografija
1946 - 1950 Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje mokėsi vargonuoti ir diriguoti (dėst. N. Martinonis ir A. Čeičys). 1950 - 1955 choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. J. Motiekaičio klasė). 1955 - 1958 choro dirigavimo studijas tęsė Leningrado valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje (prof. E. Kudriavcevos klasė).
1958 - 1970 Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1969 e. doc. pareigas. 1964 - 1970 Choro dirigavimo katedros vedėjas ir studentų choro studijos vadovas. Jis pirmasis chorą perskyrė į dvi dalis: studijų ir koncertuojantį. Pastarajame dainavo muzikalesni ir gerus balsus turintys studentai. Choro repertuarą papildė sudėtingesniais lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais, pagyvino jo koncertinę veiklą.
Nuo 1977 Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedros vyr. dėstytojas, nuo 1979 docentas, 1978 - 1981 merginų choro „Pavasaris" meno vadovas ir dirigentas. Merginas išmokė sudėtingesnių kūrinių, su jomis koncertavo Lietuvoje ir Lenkijoje, dalyvavo 1980 respublikinėje dainų šventėje ir 1981 Baltijos respublikų studentų dainų šventėje „Gaudeamus-VIII" Rygoje. 1981 - 1983 Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Choro dirigavimo katedros docentas, vėliau e. prof. pareigas. 1989 - 1992 Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto Muzikos katedros vedėjas, nuo 1990 profesorius, vadovavo muzikos mokytojų mišriajam chorui.
Nuo 1992 rudens Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto Choro dirigavimo katedros profesorius, 1992 - 1994 choro studijos vadovas - chorą parengė 1941 Pasaulio lietuvių dainų šventei Kaune ir Vilniuje.
Nuo 1995 iki mirties - Muzikos pedagogikos katedros profesorius. Aukštosiose mokyklose išugdė būrį gerų chorvedžių.
A. Arminas pirmasis Vilniaus moksleivių rūmuose subūrė vaikų chorą, keletą metų vadovavo Vilniaus medicinos darbuotojų moterų chorui. Respublikinių mokytojų namų meno mėgėjų jėgomis 1960 pastatėJ. Karnavičiaus operą „Gražina". 1970 - 1973 vadovavo Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų mišriajam chorui „Tauras". 1974 - 1979 vadovavo Buivydiškių žemės ūkio technikumo moksleivių ir darbuotojų mišriesiems chorams. Keletą metų buvo Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos mišriojo choro vadovas. 1983 - 1988 Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro vyr. chormeisteris. Parengė daugelio klasikinių operų chorines scenas, į operų spektaklius kviesdavosi vyrų choro „Varpas" geresnius dainininkus.
1975 - 1993 Vilniaus miesto vyrų choro „Varpas" meno vadovas ir dirigentas. Kolektyvą išmokė sudėtingų G. Verdi, R. Wagnerio, Ch. Gounod, J. Brahmso, F. Liszto, P. Ebeno, G. Ernesakso, K. Prosnako ir kitų autorių kūrinių, surengė daug koncertų Lietuvoje, dainavo Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Kuboje, Rusijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje ir kitur. Chorą parengė dainų šventėms ir chorų sąskrydžiams. 1980 ir 1985 respublikinių dainų švenčių konkursuose „Varpui" pripažintas geriausio vyrų choro vardas Lietuvoje, pirmųjų ir kitų prizinių vietų jis pelnė ir kituose respublikiniuose konkursuose. Kolektyvą parengė 1990 Lietuvos tautinei dainų šventei, padarė įrašų Lietuvos radijuje ir televizijoje. Paskutinį kartą A. Arminas „Varpui" dirigavo 1996 m. kovo 23 d. Vilniaus universiteto didžiojoje auloje kolektyvo 40-mečio jubiliejiniame koncerte.
A. Arminas buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, choro dirigavimo valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas arba narys. 1977, 1980 ir 1985 respublikinių dainų švenčių dirigentas, 1978 ir 1983 respublikinių moterų ir vyrų chorų sąskrydžių Šiauliuose dirigentas, 1968 ir 1981 Baltijos studentų dainų švenčių „Gaudeamus-IV" Vilniuje ir „Gaudeamus-VIII" Rygoje dirigentas, 1990 Lietuvos tautinės dainų šventės ir 1941 Pasaulio lietuvių dainų šventės Kaune ir Vilniuje dirigentas. Spaudoje paskelbė daug straipsnių, koncertų recenzijų, ypač mėgo rašyti kritikos straipsnius. Parašė ir išleido keletą brošiūrų chorų istorijos ir interpretacinio meno klausimais: „Lietuviškos choro literatūros užuomazgos ir raidos bruožai" (1984), „Lietuviškų chorų ištakos" (1988), „Kai kurios Tarybų Lietuvos chorų problemos" (1989), „Iš chorvedybos dirigavimo praktikos" (1991). Buvo nuvykęs į JAV, surinko žinių apie dainininką Stasį Baranauską ir išleido nedidelę knygelę (1996). Taip pat surinko duomenų ir apie kitus garsius lietuvių dainininkus. 1998 išleista A. Armino knyga „Lietuvių chorai tautinės savimonės ir muzikinės kultūros žadintojai". A. Arminas vienas pirmųjų Lietuvoje chorvedžių 1969 apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją. Harmonizavo ir aranžavo dainas chorams. 1980 jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
