Žievė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žievė - paviršinis stiebo sluoksnis iki brazdo. Pavasarį žievė lengvai lupasi, nes brazdas yra vandeningas ir plonomis sienelėmis. Žievę lupant brazdas suardomas - žievė plyšta per brazdo vidurį. Žievė turi tris sluoksnius: dengiamąjį audinį, pirminę žievę ir antrinę žievę.
- Pirminė žievė formuojasi iš augimo kūgelio paviršinio sluoksnio.
- Antrinė žievė - tai karniena, kurios didesnę dalį medžių žievės sudaro brazdo į lauko pusę pagamintas audinys. Karnienoje yra rėtiniai indai, lydimosios ląstelės ir karnienos parenchima. Kai kuriose karnienos parenchimos ląstelėse yra kalcio oksalato kristalų. Be to, karnienoje yra storasienės ląstelės - sklerenchimos ir skleridės, kurios apsaugo gležnus indus nuo suspaudimo.
Senų medžių žievės paviršius būna suskeldėjęs, suaižėjęs, pamažu nusilukštena. Tas paviršinis sluoksnis vadinamas žiauberimi. Jis susidaro iš kamštinio audinio ląstelių. Žiauberis gali būti įvairios struktūros: žiedinė, žvyninė, juostinė. Žiauberis apsaugo medį nuo išdžiūvimo, žiemą nuo šalčio, pavasarį nuo kaitrios saulės, o kilus gaisrui ir nuo ugnies karščio. Dar neturintys žiauberies medžiai yra daug jautresni staigiems temperatūros svyravimams. Be to, žiauberis taip pat apsaugo medžius nuo elnių, briedžių, kiškių ir kitų gyvūnų, graužiančių žievę. Karčiosios medžiagos ir sausas nemaistingas žiauberies sluoksnis iš dalies apsaugo medžius nuo ligų sukėlėjų - patogeninių bakterijų ir grybų. Žiauberyje gausu kalcio oksalato kristalų ir kitų asimiliacijai netinkamų medžiagų.
