Žiedadulkių zonos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žiedadulkių zonos pleistoceno ir holoceno suskirstymo sistema, pasinaudojant žiedadulkių duomenimis. Šia sistemą naudoja geologijos, klimatologijos, archeologijos, geografijos ir kiti specialistai. Išskiriamos devynios zonos, kurios charakterizuoja būdingas žiedadulkes. Pagal tam tikrą žiedadulkių santykį galima spręsti apie vyravusį klimatą, klimato pokyčių seką, o taip pat datuoti nuogulas.
| Zona | Biostratigrafinis suskirstymas | Laikotarpis | Vyravę augalai | Archaeologiniai periodai |
|---|---|---|---|---|
| IX | Subatlantis | 500 pr. m. e. iki dabar | Žolinių augalų ir pušies išplitimas ir buko miškai | Geležies amžius |
| VIII | Subborealis | 3000 - 500 pr. m. e. | Mišrūs ąžuolų miškai | Bronzos amžius ir Geležies amžius |
| VII | Atlantis | 5500 -3000 pr. m. e. | Mišrūs ąžuolų miškai | Neolitas and Bronzos amžius |
| V ir VI | Borealis | c. 7,700 - 5,500 pr. m. e. | Pušynai/beržynai ir didėjantys mišrūs miškai | Mezolitas |
| IV | Preborealis | c. 8,300 - 7,700 pr. m. e. | Beržynai | Vėlyvasis Paleolitas ir ankstyvasis - vidurinysis Mezolitas |
| III | Jaunesnis driasas | c. 8,800 - 8,300 pr. m. e. | Tundra | Vėlyvasis paleolitas |
| II | Aleriodas | c. 9,800 - 8,800 pr. m. e. | Tundra, miškatundrė ir beržynai | Vėlyvasis paleolitas |
| Ic | Senasis driasas | c. 10,000 - 9,800 pr. m. e. | Tundra | Vėlyvasis paleolitas |
| Ib | Biolingas | c. 10, 500 - 10,000 pr. m. e. | Miškatundrė | Vėlyvasis paleolitas |
| Ia | Seniausias driasas | c. 13,000 - 10,500 pr. m. e. | Tundra | Vėlyvasis paleolitas |
[taisyti] Zonavimo istorija
Pirmasis, pastebėjęs žiedadulkių grupes gręžinių kerno pavyzdžiuose, buvo švedų mokslininkas Lennart von Post. Von Post patvirtino, kad randamos žiedadulkių kombinacijos atitinka Blytt ir Sernander sudarytą klimatinę schemą, kurį rdė šiltesnių ir šaltesnių periodų seką poledynmetyje. 1940 m. Harry Godwin pradėjo naudoti Post metodą ir Biritų salose. Taip po truputėli šis metodas išplito iki plataus Europinio skirtimo, naudojamo visoje Europoje, o po antro pasaulinio karo ir Amerikoje.
Dabar mokslininkai naudoja žiedadulkių zonavimo metodą nustatant ledo, durpų, ežerų okeaninių nuosėdų susidarymo amžių kartu su radiokarboniniais, dendrologiniais metodais.
