Rašības pamuokas
Straipsnis iš Wikipedia.
Čė mislėjo biškioka pamuokū žemaitėškas rašības pateiktė. Zordsdavini 07:00, 14 Birželio 2006 (UTC)
[taisyti] Abėcėlė
- Nier tuokiū lietovėšku raidžiu: ą, ę, į, ų, y, t.ī. nier nuosėniu balsiu ėr "y", katra rašuoma "ī".
Pasėnauduokat arba klavetūras ėšdiestīmo Rašības pamuokas, arba redagounont esontės žemiau "Žemaitėškas raidės: Ā ā Č č Ē ē Ė ė Ė̅ ė̅ Ī ī Ō ō Š š Ū ū Ž ž", katruos isėterp kor rēk, arba su alt derinēs ėlguosiuom raidiem iterptė - Žemaitiu abėcėlė.
- Jė Tomsta nauduojat Microsoft Windows uoperacėnė sistema - galat sosėinstalioutė klaviatūras ėšdiestīma patuogu žemaitėškā rašībā. Parsėsiūstė galat ėš [1].
- Idėigėms - parsėsiuntė arkīva baltic.zip. Anūn ėšarkīvouni ėr paleidi baltic.msi. Šalėp klasėkėnės lietovėškas klavetūras 'qwerty' atsėrond Baltic.
- Nauduojėms - pasėrinkus 'LT' ėšdiestima so Baltic klavetūra, raidės vēk tāp:
Nuspaudus dešėnė 'Alt' klavetūra keitas tāp:
'Shift' keit mažas raidės i dėdeles.
[taisyti] Dvėbalsē
- Vėituo lietovėšku ė, o dažniausē gaunas žemaitėškas ie, uo.
- Daugėskaitas vardininks, pvz. vyrai, medžiai, plaučiai, tories galūnė ā, ē - vīrā, medē, plautē. P.S. prīš e, ē, ė, ė̅ dž, č galūnie vėrst d, t. (Tiksliau, ėšlėikt nepakėtosės).
- Dvėbalsiaus iė nie.
[taisyti] Trompū balsiu numetėms galūnie
- „1. Jeigu galūnė yra buvusi trumpa ir niekada negali turėti kirčio, balsis visai išmetamas. Tokiu atveju taip ir rašome be galūnės balsių, pvz.: ved „veda“, bieg „bėga“, mīl „myli“, knės „knisa“, lauks „laukas“, gers „geras“, kėts „kitas“. Išmesdami iš galūnės balsį a, žemaičiai dažniausiai nepalieka ir prieš jį esančio priebalsio j, pvz.: kraus „kraujas“, naus „naujas“, vies „vėjas“, rēkalau „reikalauja“, lašnuo „lašnoja“. Įsidėmėtina, kad išnykus galiniam balsiui kai kada išlieka minkštasis priebalsis – jo minkštumą būtina žymėti apostrofu: visuotinai taip tariamas veln’s arba vel’s „velnias“, labai dažnai – gal’ „gali, galima“, nagal’, kel’s „kelias“, žal’s „žalias“, pačiose pietinėse šnektose – gul’ „guli“, mīl’ „myli“, tīl’ „tyli“ ir t.t. (žr. dar § 21). Trumpieji balsiai išlieka, jeigu galūnė turi ar bent iš principo gali turėti kirtį, pvz.: varna, sėina „siena“ (plg. daina, spīna), kartės „kartis“, klietės „klėtis“ (plg. naktės „naktis“), 2 a. (to) mīli, stuovi, smėrdi / smirdi (plg. gėrdi / girdi, goli /guli ir 3 a. mīl / mīl’, stuov, smėrd).
2. Trumpasis balsis a neišmetamas iš sunkiai ištariamų priebalsių samplaikų, tik šiaurinėje dalyje vietoj a ištariamas trumpasis o. Taigi rašysime: balsas arba balsos, miešlas arba miešlos, kėpšas, kipšas arba kėpšos, daržas arba daržos, guzas arba gozos ir pan.
3. Nekirčiuotose galūnėse vietoj bendrinės kalbos ilgųjų balsių žemaičiai taria trumpuosius. Vadinasi, tose pozicijose ir rašytinos trumposios raidės (net jeigu balsis labai neryškus), pvz.: tieva „tėvą“, buoba „bobą“, katė „katę“, kiedalė „kėdalę, kėdutę“, žalti „žaltį“, muoli „molį“, vīru „vyrų“, torgo „turgų“, matīto „matytų“ (galima ir forma matītom), augės „augęs“, sėrga „sirgo“, dėrba „dirbo“, mergas „mergos“, naktis „naktys“. Šiaurinėse šnektose kalbant greitesniu tempu minėti trumpieji balsiai gali ir visai nublankti – girdėti beveik kat’ „katę“, muol’ „molį“, vīr „vyrą“, torg „turgų“, dėrb „dirbo“. Vis dėlto tokiu atveju trumpuosius balsius būtina rašyti, remiantis aiškiuoju atskiro žodžio tarimu. Eiliuotoje kalboje juos galima ignoruoti, nes iš tikrųjų tokie redukuoti balsiai atskiro skiemens nesudaro – jie tik nujaučiami iš galinio priebalsio spalvos ir tam tikrų kamieno priegaidės bruožų.“[2]
Nukondinietė rēk tvarkingā
