Antanas Žmuidzinavičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antanas Žmuidzinavičius (1876 m. spalio 31 d. Seirijuose - 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune) - lietuvių dailininkas, kolekcininkas, visuomenės veikėjas.
Turinys |
[taisyti] Biografija
1890 - 1894 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, ją baigęs mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose. Nuo 1899 m. studijavo tapybą Varšuvoje (pas V. Gersoną), 1905 - 1906 m. - privačiose Paryžiaus akademijose. 1908 m. tobulinosi Miunchene, 1912 m. - Hamburge. 1926 - 1940 m. dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, 1941 - 1951 m. - Kauno taikomosios dailės institute. 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
[taisyti] Kūryba
A. Žmuidzinavičius daugiausia kūrė peizažus, taip pat tapė portretus, temines kompozicijas, plakatus, apipavidalino nemažai knygų. Iš viso nutapė apie 2 000 kūrinių. Rinko liaudies meno kolekcijas, dokumentinę medžiagą apie Lietuvos dailę. Jo velnių kolekcijos pagrindu 1965 m. Kaune įkurtas Velnių muziejus. Parašė atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“ (1961 m.).
Kartais pasirašydavo Antano Žemaičio slapyvardžiu.
A. Žmuidzinavičiaus kūrybai būdingas lyrizmas, romantizmo nuotaikos, simbolizmo ir alegorijos požymiai, realistinė vaizdų traktuotė, gamtos idealizavimas.
Žymesni kūriniai: „Gavo laišką” (1904 m.), „Neris ties Antakalniu” (1906 m.), „Per kiaurą naktį” (1906 m.), „Sielvartas” („Susigraudinimas”) (1906 m.), „Paskutiniai spinduliai” (1908 m.), Tado Daugirdo portretas (1910), Petro Rimšos portretas (1911 m.), „Nemunas prieš audrą” (1917 m.), „Poilsis” (1920 m.), „Tinklai džiūsta” (1926 m.), „Linų kūlimo talka” (1926 m.), „Estijos peizažas” (1929 m.), „Dvi pušys” (1931 m.), Žemaitės portretas (1935), „Ankstyvas sniegas” (1937 m.), „Eglės” (1943 m.), „Žūklė” (1945 m.), „Palangos pajūris” (1951 m.), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953 - 1959 m.).
[taisyti] Visuomeninė veikla
A. Žmuidzinavičius aktyviai dalyvavo ne vienoje visuomeninėje organizacijoje. Jo kūrybinio kelio pradžia sutapo su nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjūdžiu. 1906 - 1907 m. kartu su M. K. Čiurlioniu, Antanu Jaroševičiumi, Petru Kalpoku, Petru Rimša, Kajetonu Sklėriumi surengė Pirmąją lietuvių dailės parodą.
Nuo 1908 m. beveik nuolat klajojo po Vakarų Europos miestus, keliavo po JAV, tapydamas ir rengdamas ten savo paveikslų parodėles, skaitė paskaitas apie atgimstančią Lietuvos dailę tenykštėms lietuvių bendrijoms, rinko aukas lietuvių tautos namams.
1917 - 1918 m. dalyvavo parenkant Lietuvos vėliavos spalvas. 1929 - 1934 m. buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas.
