Spalvų teorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Spalvų teorija - spalvų mokslo teorija, kurios pradininkas 1786-1889 m. Paryžiuje veikusios dažų gamyklos direktorius Ševleris.
Turinys |
[taisyti] Teorija
- Ryškios, kontrastingos spalvos, paimtos protingomis proporcijomis, ne tik nekeičia savo atspalvio, bet dar ir paryškina viena kitą. Naudojamos mažomis dalimis ir chaotiškai išmėtytos erdvėje - sukuria naują, gana nemalonią spalvą.
- Spalvų rate greta esančios spalvos, turi tendenciją tarp savęs maišytis ir kurti naują spalvą.
XIX a. audinių dizaineris Vilhelmas von Bezoldas pastebėjo, kad pakeitus nors vieną spalvą piešinyje, šis pasikeičia kartais neatpažįstamai.
Pramoninio dizaino ir meno akademijos narys Džozefas Albersas (1888-1976) ypatingą dėmesį skyrė spalvų supratimui bei įsisavinimui. Jis teigė, kad, priklausomai nuo aplinkos, vieną ir tą pačią spalvą mes suprantame kaip skirtingus atspalvius.
[taisyti] Spalvinė rega
Informaciją apie išorinį pasaulį žmogus gauna jutimų, 90% žinių - regos pagalba. Supančius daiktus, žmones, peizažą galima atpažinti ir be spalvų, į pagalbą pasitelkiant formą, judesį, tekstūrą, "šviesaus - tamsaus" sąvoką. Vienok spalva gerokai praplečia daiktų apibūdinimo spektrą. Kultūros antropologų tyrimai parodė, kad maždaug 8% vyrų bei 0,5% moterų neskiria spalvų, o fino-ugrų tautos neskiria dar rečiau.
[taisyti] Spalvos pojūtis
Kad apsirastų spalvos pojūtis, informacija apie šviesą regos organų pagalba turi pasiekti mūsų smegenų regos centrą. Šviesa gali sklisti tiesiogiai iš šviesą skleidžiančio objekto (saulės ar dirbtinio šaltinio), atsispindėti nuo nešvytinčio objekto arba prasiskverbti per šiuos objektus. Akies tinklainė sugeria šviesos kvantus, transformuoja ir informaciją nervinio signalo pavidalu siunčia į smegenis.
Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų sistema visų mūsų vienoda. Ji veikia tiesiog nuostabiai – žmogaus akis skiria apie 10 milijonų atspalvių. Tinklainėje esančių fotoreceptorių dėka mes matome atspalvius. Skirtingu stiprumu dirginant raudonai, žaliai bei mėlynai spalvai jautrius kūgelius, atsiranda tam tikros chromatinės spalvos pojūtis. Kai šių kūgelių siunčiami nerviniai impulsai koduoja vienodą intensyvumą arba ypač kai bendras apšviestumo lygis yra mažas, ir kūgeliai neveikia dėl per mažo jautrumo, mes matome tik stiebeliais (lazdelėmis), todėl matome tik achromatines spalvas - baltą, pilką arba juodą.
[taisyti] Spalvos suvokimas
Visų mūsų regos sistema veikia vienodai, o matydami gauname didžiausią informacijos kiekį, tačiau mūsų pojūčių ir jausmų pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo filtrus. Tik suvokimo proceso eigoje patirti įspūdžiai susilieja į vieningą visumą.
Akies jautrumas, tai dirgiklio dydis, reikalingas sukelti regos pojūčiui. Akies jautrumas vystosi ir su žmogaus amžiumi gali kisti. Senstant, akies jautrumas trumpabangėms spalvoms mažėja, todėl vaikams violetinė ir mėlyna spalvos atrodo ryškesnės nei pagyvenusiems žmonėms.
Yra žmonių, kurie garsus, raides, datas mato spalvotai. Kvapas, skonis ir skausmas taip pat gali sukelti spalvos pojūtį. Tokia pojūčių asimiliacija vadinama sinestezija. Sinestezijos priežastys kol kas nėra išaiškintos, bet nustatyta, kad šis reiškinys iš tikrųjų egzistuoja. Surinkta daug įrodymų, patvirtinančių jog visi vaikai iki vienerių metų amžiaus yra sinestetikai. Tyrinėtojų manymu, pojūčių asimiliacija pasitaiko vienam iš 2000 suaugusių žmonių.
Dauguma žmonių sinestezijos neturi, tačiau regėjimu suvokiamą spalvos pojūtį veikia mūsų gyvenimo patirtis, pozicija, vertės suvokimas bei mąstymas. Žmogus mato tik tuos už jo regėjimo lauko ribų esančius daiktus, kurie jį domina, t.y. tai, į ką nukreiptas jo žvilgsnis. Nors mūsų regėjimo laukas gana platus, bet informaciją apie stebimą objektą suteikia tik viena vieta - geltonoji dėmė.
Akies tinklainėje išsidėstę apie 130 milijonų šviesos receptorių, kurie perduoda gautą informaciją regos nervui ir po to toliau į galvos smegenis. Galutinį tašką pasiekia tik svarbiausia informacija, visa kita atsijojama. Mūsų sąmonę pasiekia tik viena gautos informacijos dalis iš dešimties milijonų, o atmintyje išlieka tik viena šimtoji sąmonę pasiekusios informacijos dalis.
Vertinamoji matymo pojūčio pakopa (spalvų poveikis mūsų savijautai) suteikia neapibrėžtoms savybėms praktinę vertę. Šios savybės vadinamos neapibrėžtomis, nes kyla iš intuityvių spalvinių pergyvenimų ir yra neišmatuojamos.
[taisyti] Spalvų matavimas ir aprašymas
Spalvą nusakančios savybės, kurios gali būti išmatuotos įvairiais instrumentais, yra spalvinis tonas (bangos ilgis), šviesis ir sodrumas (arba chromatiškumas). Mokslo sritis, tirianti tikslias spalvų kodavimo sistemas bei spalvų matavimą, vadinama kolorimetrija.
1810 metais dailininkas P. O. Runge pirmą kartą pabandė trimis charakteristikomis apibūdinti spalvą. Nuo tada jo "spalvinis rutulys" buvo papildytas įvairiausių spalvos sistemų. Pakito ir vartojimo terminija. Labiausiai paplitusios spalvos charakteristika nusako pagrindinį spalvos toną (raudona, geltona), taip pat - šviesi/tamsi, blanki/ryški. Terminas šilta/šalta patikslina spalvos toną, o blizganti/matinė charakterizuoja paviršiaus kokybę.
Spalvos suvokimas ir jos matuojamosios charakteristikos ne visada tiksliai sutampa dėl trijų priežasčių:
- Metamerija. Dviejų paviršių spalva yra vienoda, bet gali skirtis jų atspindimų bangų ilgis. Skirtumas pastebimas tik keičiant spalvos šaltinį: dienos šviesoje sienų ir palangių spalva atrodo visiškai vienoda, o esant dirbtinei šviesai, pastebimai skiriasi.
- Spalvos pastovumas
- Spalvos interaktyvumas. Esant dideliam spalvos interaktyvumui, tos pačios spalvos šiltumas, ryškumas bei blizgesys, priklausomai nuo fono ar šalia esančios spalvos, gali stipriai skirtis.
[taisyti] Spalvų istorija
Senovės tebiečių šventovėse buvo naudojami šviesiai žali, žydri ir šviesiai rožiniai atspalviai. Tikima, kad jie stiprina sveikatą. Raudonmedžio baldai pabrėždavo svarią visuomeninę padėtį.
Po antrojo pasaulinio karo interjere dominavo švelnūs vaikiški ir auksiniai atspalviai. Taip buvo siekiama karo metu savo namus praradusiems žmonėms sukurti saugumo ir namų jaukumo įspūdį.
Spalvų pasirinkimą, spalvinį skonį gali lemti ne tik žmogaus tautybė, socialinė padėtis, gimimo vieta ir istorinė kilmė, bet ir gamtinės bei klimatinės jo gyvenamosios vietos sąlygos. Skirtingose geografinėse zonose esančių pastatų ir interjerų spalviniai sprendimai skiriasi dėl fiziologinio prisitaikymo prie saulės šviesos. Tropinių zonų gyventojai dažniau renkasi šiltus ir ryškius atspalvius, šiaurės šalyse madingesi šviesūs, šaltesni ir švelnesni pasteliniai atspalviai.
Lietuvos klimato zonoje rekomenduojama šiaurės pusėje esančioms patalpoms naudoti šiltus, pietų pusėje - šaltus atspalvius.
Sąmoningas madingos spalvos pasirinkimas parodo kas mes esame ir kuo norėtume būti šiame pasaulyje. Spalvų tarpusavio derinimas išduoda tai, kaip mes vertiname save, kaip jaučiamės ir norėtume jaustis.
Su gamta susiliejantys ir pereinamieji atspalviai laikomi tradiciniais. Meninei aplinkai būdingos neįprastos kombinacijos ir kontrastai.
