Skandinavų kalbos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Skandinavų kalbos arba šiaurės germanų kalbos - sudaro vieną iš trijų germanų kalbų šakų, šalia vakarų germanų kalbų (įskaitant anglų, vokiečių ir olandų kalbas) ir rytų germanų kalbų (išnykusios). Jomis kalbama Skandinavijos šalyse (Danija, Norvegija, Švedija), Suomijoje, Farerų salose, Islandijoje bei šiek tiek Grenlandijoje taip pat imigrantų bendruomenėse Šiaurės Amerikoje ir Australijoje.
Skiriami du pogrupiai:
- vakarinis:
- Senovės norvegų kalba
- islandų kalba
- Nynorsk
- Farerų kalba
- rytinis:
- Danų kalba
- Bokmål
- Švedų kalba
Šis skirstymas bei skandinavų kalbų skaičius nėra aiškus ir kalbininkai dėl jo nesutaria. Pavyzdžiui, kai kurie net sako, kad tėra viena skandinavų kalba, kurios yra keli dialektai/tarmės (danų, švedų, islandų ir pan.); kiti sako, kad visos kalbos yra atskiros, o norvegų kalba iš tikrųjų yra dvi kalbos. Yra manančių, kad švedų, islandų, fareriečių kalbos yra atskiros, bei yra viena danų-norvegų kalba, kuri turi tris dialektus, du Norvegijoje ir vieną Danijoje. Šitoks nuomonių skirtumas yra dėl to, kad nemažai šių kalbų išsivystė iš vienos kalbos, pavyzdžiui, islandų kalba išsivystė iš kalbos skandinavų, kurie kolonizavo šią salą; vėliau, dėl prarasto ryšio su žemynine Skandinavija, ten kalba vystėsi kiek kita linkme. Tokiu pat būdu iš lotynų kalbos išsivystė ir visos romanų kalbos, tačiau jos išsiskyrė gerokai anksčiau, tad daugiau ir nutolo viena nuo kitos. Pagrindinis kriterijus skiriant kalbą nuo dialekto paprastai yra tas, ar supranta žmonės vieni kitus, kai kalba skirtingomis kalbomis; išties, skandinavai, ypač pavyzdžiui, danai ir norvegai, supranta vieni kitus neblogai.
