Programinės įrangos patentas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Programinis patentas - programinei įrangai taikomų patentų kategorija. Kai kuriuose šalyse (pavyzdžiui, Amerikoje) tokie patentai galioja, kitose (pavyzdžiui, Europos Sąjungoje) jie tik registruojami jei kartais būtų priimti įteisinantys įstatymai. Vyksta atkakli kova tarp šios patentų grupės šalininkų ir priešininkų.

Pagal Free On-line Dictionary of Computing programinis patentas tai „patentas, skirtas uždrausti kitiems naudotis tam tikra programine technologija“.

Europos Patentų Biuras „European Patent Office“ (EPO) taiko "kompiuterinio išradimo" terminą. „Kompiuterinis išradimas“: „išraiška, skirta aprašyti patentinį pareiškimą, apjungiantį savyje kompiuterius, kompiuterinius tinklus ar kitus tradicinius programuojamus įrenginius, kuriuose svarbiausia išradimo dalis įgyvendinta programiškai ar programose“ (EPO-Guidelines for Examination).

Turinys

1 Programiniai patentai ir autorinės teisės
2 Istorija
3 Programinės įrangos patentų specifika
4 Nuorodos

[taisyti] Programiniai patentai ir autorinės teisės

Tradiciškai yra priimta, jog remiantis Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) „Susitarimu dėl intelektualinės nuosavybės teisių prekyboje“, visa parašyta programinė įranga automatiškai įgauna autorių teisių apsaugą. Ši nuostata reguliuoja tiesioginį programos kodo kopijavimą.

Pateikiant paraišką patentui, ir gavus jos patvirtinimą, patento turėtojui suteikiamos kur kas didesnės teisės. Patentas saugo ne konkrečią realizaciją, bet patį metodą, taigi ir visas galimas realizacijas nesvarbu kiek jos skiriasi. Sukūrus analogišką programą bus išvengta autorių teisių pažeidimo, tačiau patentas vistiek bus pažeistas. Kaip ir kiti patentai, programiniai patentai yra taikomi net ir tada, kai programos kūrėjas nieko nežinojo apie jau egzistuojantį patentą (dėl metodikos patentus laikyti paslaptyje bent 18 mėnesių) ir kūrėjas programą sukūrė visiškai nepriklausomai. Patento turėtojas gali visiškai uždrausti kitiems naudoti jo išradimą arba licencijuoti jį savo pasirinktomis sąlygomis. JAV taikomos itin griežtos sankcijos patentų pažeidėjams. Jei pažeidėjas tai padarė tyčia (žinodamas apie patento egzistavimą ir nelicencijuodamas technologijos), nuostolius jam teks atlyginti trigubai net jei patentas būtų laikomas nepagrįstu. Pagal minėtas pasaulinės prekybos taisykles, patentas galioja iki 20 metų po užregistravimo, jei kasmet mokami nurodyti palaikymo ir atnaujinimo mokesčiai.

[taisyti] Istorija

Pirmuoju programinės įrangos patentu galima laikyti patentą „kompiuteriui turinčiam lėtą ir greitą duomenų laikmeną kai jis užprogramuotas tiesiniam užduoties sprendimui panaudojant pasikartojantį algoritmą (...)“, kuris suteiktas 1962 metais „British Petroleum Company“. JAV patentų biuras tradiciškai nelaikė programinės įrangos patentuojama, nes įstatymai patentuoti leido tik procesus, mašinas, gamybos aprašymus ir medžiagų sudėtį. Patentai negalėjo būti mokslinės tiesos ar jas išreiškiančios matematinės formulės. Tai raiškia, kad daugelis esminių programų kūrimo idėjų niekada negalėtų būti patentuotos. 1982 metais JAV buvo įkurtas naujas teismas (Federalinis), nagrinėjantis patentų ieškinius. Teismas leido patentus lengviau apginti laikydamas, jog pagal nutylėjimą patentas yra teisėtas kol nėra įrodyta atvirkščiai ir taip ėmė netiesiogiai ginti akivaizdumą juose. 1996 JAV patentų biuras išleido „Galutines kompiuterinių išradimų ekspertizės rekomendacijas“.

Europos patentų biuras (kartu su kai kurių kitų šalių patentų biurais) nuo 1980 metų patvirtino daug grynai programinių patentų. Kol oficialiai neįteisinti, tokie patentai Europos Sąjungoje negalioja. Tačiau galimi galiojantys patentai, kur kaip sudėtinė kitokio patentuojamo proceso ar sistemos dalis aprašyta ir tame procese naudojamo kompiuterio programa.

Europos ir JAV patentų biurai tradiciškai neleido patentuoti programų. Tai išprovokavo keletą pasiūlymų siauriems programinės įrangos apibūdinimams (norint lengviau juos apeiti):

kodo dalis, nesusijusi su „gamtos jėgų naudojimu išgauti numatomam rezultatui“;
kodo dalis, susijusi išimtinai tik su „informacijos apdorojimu, laikymu ir pateikimu“;
kodo dalis, neturinti techninio efekto (priklausomai nuo to ką laikysime „techniniu“);
kodo dalis kaip abstraktus sąrašas, realiai neveikiantis programuojamame įrenginyje;
kodo dalis, neturinti jokios praktinės reikšmės.

Tolesni sunkumai bandant nubrėžti aiškią liniją tarp programinių ir kitų patentų gali kilti iš to, jog patentiniai pareiškimai gali būti rašomi kaip naudojantys daugybę kitų priemonių (vienos iš jų naudos tik mechanines ar elektrines, kitos programines). Laikantis „ekvivalentų doktrinos“ (priimtos daugelyje patentus tvirtinančių šalių) ar ją atitinkančių principų, patentas, kuriam nereikia programinės įrangos, gali varžyti gamintojus, kurie programą naudoja analogiškiems tikslams pasiekti, t.y. naudoja programą kaip pakaitalą patentuotai neprograminei daliai pakeisti. Tokiu atveju skirtumai tarp programinių ir paprastų patentų tampa itin neaiškūs.

[taisyti] Programinės įrangos patentų specifika

Programinės įrangos patentų priešininkai išskiria keletą kategorijų pagal tai, kokias problemas patentai sukelia ir kokių tikslų jais yra siekiama (smulkiau žr. X):

akivaizdūs patentai;
bendros programos idėjos patentai;
neakivaizdžių metodų patentai;
trukdantys suderinamumui patentai;
vartotojo sąsajos patentai;
grasinamieji ir gynybiniai patentai.

Europos Sąjunga turi aiškias taisykles, kas patentuojama, o kas ne. 1973 metais jos buvo sutartos Europos Patentų Konvencijoje. Ten teigiama, jog nauji matematiniai metodai, intelektualūs metodai, komercinės veiklos metodai, kompiuterinės programos ir informacijos pateikimo būdai nėra išradimai patentų teisės prasme. Tam esama priežasčių. Tradiciniai, įteisinti patentai aprašo, kaip pritaikyti gamtos mokslų pasiekimus konkrečiam tikslui. Įvairūs programinės įrangos patentai aprašo idėjas, kurių taikymo sritis nepalyginamai platesnė. Kompiuterio panaudojimas nėra šių apribojimų esmė. Tiesiog jei gali būti patentuojamos programos, gali būti patentuojama viskas.

[taisyti] Trivialių patentų problema

Kurdamas bet kurią sudėtingesnę programą, specialistas turi rasti daugelio įvairių smulkių problemų sprendimus. Kvalifikuotam ekspertui šie uždaviniai nėra labai sudėtingi ir paprastai išsprendžiami per keletą dienų ar net valandų. Nepaisant to, esant teisinei bazei daugumą iš jų būtų galima patentuoti. Tokio patento pažeidimo, apie jį nežinant, tikimybė yra labai didelė. Pavyzdžiui, Adobe patentas EP 394160 aprašo užbaigtą darbo dalį rodantį slenkantį brūkšnelį (angl. progress bar). Iš kitos pusės, visuomenei gali būti nenaudinga dvidešimčiai metų patentuoti sprendimus, kuriuos profesionalas gali savarankiškai rasti per keletą dienų. Neprogramuotojui sunku nuspręsti, kas yra sudėtinga, o kas ne, todėl labai daug patentų jau suteikta labai paprastiems, netgi trivialiems išradimamas. Yra kompanijų, kurių vienintelė veikla yra daugelio labai paprastų sprendimų patentavimas (angl. litigation companies), kai kurios taip yra uždirbę milijonus dolerių. Taip Eolas prisiteisė $565 milijonų iš Microsoft. Kitas gerai žinomas programinės įrangos gamintojas, Sun Microsystems turės užmokėti beveik milijardą fotojuostas gaminančiai Kodak. Tai susiję su keletu praeityje nebrangiai perpirktų patentų, kurie formaliai naudojami Java programavimo kalboje. Šiuose patentuose (5-421-012, 5-206-951, ir 5-226-161) aprašyta įvairiais duomenų tipais besikeičiančių programų tarpusavio sąveika [1]).

[taisyti] Patentų, nukreiptų prieš suderinamumą, problema

Jei patentuojamas informacijos keitimęsi naudojamas standartas (tarkim ASF, MP3), kitos panašioje srityje dirbančios programuotojų grupės neretai būna priverčiamos tiesiog kurti ir siūlyti savas alternatyvas. Jei jos savo ruožtu tas alternatyvas ir vėl patentuoja, užuot rimtai tobulinus vieną standartą prikuriama daugybė naujų, niekuo vienas už kitą negeresnių ir (reikalaujant patentams) tarpusavyje nesuderinamų versijų to paties tipo duomenims saugoti ar perduoti. Tai nepatogu ne tik vartotojui - programinės įrangos gamintojai šiai beprasmiškai veiklai išeikvoja daug resursų, kurie galėtų būti nukreipti kitur. Patentuotų formatų pažeidimu gali būti apkaltintos ne vien programuotojų grupės, bet ir juos (tarkim GIF tipo iliustracijas tinklalapyje) naudojantys galutiniai vartotojai. Tai tikėtina jei formatai naudojami komercinėje veikloje.

Ši problema aktuali saugojimui skirtiems formatams, tačiau ji ypač aštri įvairiems Interneto komunikacijos standartams, nes gresia suskaldyti šį tinklą į keletą pilnavertiškai tarpusavyje negalinčių bendrauti populiacijų.

[taisyti] Gynybinių patentų problema

Nemažai rimtų firmų (Oracle, Red Hat) yra oficialiai pareiškusios, jog, nepalaikydamos patentų idėjos, yra priverstos šiuos patentus kaupti vien tam, jog nebūtų šantažuojamos naudojamas idėjas užpatentavus kam nors kitam. Programinės įrangos gamintojai priverčiami už nemažus pinigus pirkti jiems nereikalingas patentavimo verslu užsiimančių padalinių paslaugas. Šios lėšos galėtų būti daug prasmingiau investuotos į programų kūrimą. Siekdamos turėti daugiau nepavojingų naudoti metodų ir algoritmų, didelės firmos kai kada pačios susitaria leisti viena kitai naudotis savo patentais. Pavyzdžiui, taip yra susitarę Microsoft, IBM, Sun Microsystems, SAP, Hewlett-Packard, Siemens AG, Cisco ir Autodesk. Į tokį susivienijimą nepatekusiai smulkesnei kompanijai konkuruoti tampa ypač sunku.

Atsižvelgdamas į šiuos ir kitus tikėtinus neigiamus padarinius, 2005 m. Europos Sąjungos parlamentas siūlymą įteisinti programinės įrangos patentus didele balsų dauguma atmetė.