Orinokas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Orinokas (isp. Orinoco) - viena didžiausių Pietų Amerikos upių, kurios ilgis 2140 km. Teka per Venesuelą dideliu lanku nuo Brazilijos pasienio ir įteka į Atlanto vandenyną. Orinoko baseinas apima apie 80% Venesuelos ir apie 25% Kolumbijos teritorijos. Dauguma didesnių Venesuelos upių yra Orinoko intakai.
Žiotyse Orinokas suformuoja didelę pelkėtą deltą, kurios plotas, įvairiais vertinimais, nuo 20.000 iki 36.500 km². Lietingojo sezono metu upė išsilieja iki 22 km pločio ir 100 m gylio (sezoninių potvynių amplitudė siekia 30 m).
Išskirtinis hidrografinis Orinoko bruožas yra 335 km ilgio Kasikjarės (isp. Casiquiare) bifurkacija, kur nuo pagrindinės vagos atsiskyrusi atšaka nebesugrįžta į pagrindinę upę, bet nuteka į Amazonės baseinui priklausantį Rio Negrą.
Orinoko baseine yra aukščiausias planetoje Anchelio krioklys, krintantis nuo Auyan Tepui stalakalnio (tepui).
Upė beveik visa tinka laivybai, okeaniniai laivai pasiekia Bolivaro miestą, įsikūrusį 435 km nuo žiočių.
[taisyti] Tyrinėjimo istorija
Manoma, kad Kristupas Kolumbas trečiosios kelionės į Naująjį pasaulį metu 1498 m. aptiko Orinoko žiotis, o ispanas Lope de Aguirre 1560 m. nukeliavo išilgai didelės jos dalies. Vokiečių gamtininkas Alexandras von Humboldtas 1799 m. tyrė upės aukštupį, tačiau tik 1944 m. buvo padarytos Orinoko ištakų oro nuotraukos.
[taisyti] Geografiniai duomenys
- Ilgis - 2140 km
- Aukščių skirtumas - 1074 m
- Svarbiausieji intakai:
- Apurė (Apure)
- Karoni (Caroní)
