Lygiažvynis žaltys
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Coronella austriaca Apsauga: 1(E) - Prie išnykimo ribos |
||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) |
||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
|
Lygiažvynis žaltys (lot. Coronella austriaca, angl. Smooth Snake, vok. Schlingnatter) - žaltinių (Colubridae) šeimos roplys. Dar kitaip vadinamas lygiuoju žalčiu. Kūno viršus pilkas, nugaros žvynai lygūs, gelsvai ar pilkai rusvas, kartais rausvai rudas, patinėlių ilgis 47-62 cm, patelių - 44-62 cm. Patinėliai paprastai rusvesni, patelės - pilkšvos. Išilgai nugaros yra 2-4 tamsių dėmių eilės. Ant kaklo yra 2 rudos ar tamsiai rudos juostelės ar dėmės. Jos susijungia viršugalvyje sudarydamos karūną primenantį raštą. Pilvelis pilkšvai rudas, oranžinis su tamsiomis dėmelėmis bei taškeliais. Apatinė uodegos dalis šviesesnė už pilvelį.
Gyvena sausuose mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojasi, tačiau įkandimai žmogui visiškai nepavojingi.
Iš žiemos miego pabunda balandžio mėn. Literatūros duomenimis veisimosi ciklas nereguliarus. Vaikus veda kasmet arba kas 2-3 metus. Poruojasi gegužės mėnesį. Gyvavedžiai. Kiaušiniai vystosi patelių viduje. Jauniklius veda rugpjūčio-rugsėjo mėn., spalio pradžioje. Viena patelė atveda 2-9 jauniklius, kurie subręsta trečiaisiais-ketvirtaisiais gyvenimo metais. Neriasi 2-3 kartus per metus.
Minta daugiausia gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais žinduoliais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jauniklais, vabzdžiais. Sugautą grobį užsmaugia apsivyniodamas aplink jį savo kūnu. Smulkų grobį ryja gyvą. Lygiažvynių žalčių priešai gamtoje - šeškai, barsukai, ežiai, kai kurie plėšrieji paukščiai.
Lygusis žaltys Eurazijoje paplitęs nuo šiaurinės Pirėnų pusiasalio dalies iki dešiniojo Tobolo upės kranto, šiaurės vakarų Kazachstano. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Suomiją, Ladogos ežerą ir tęsiasi iki Tobolo žemupio, pietuose - Viduržemio jūros pakrantes, šiaurinę Turkiją ir šiaurinį Iraną. Gyvena ir pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje.
Lietuvoje labai reta rūšis. Pirmą kartą 1921 m. T.Ivanausko pagautas Rūdininkų girioje, vėliau aptikti Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje, Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Paskutinius kartus Lietuvoje pagautas Rūdininkų poligono prieigose. Gyvenamos vietos panašios į vikriojo driežo ir gluodeno. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
