Džordžas Bernardas Šo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dž. Bernardas Šo

George Bernard Shaw (Džordžas Bernardas Šo) (1856 m. liepos 26 d. - 1950 m. lapkričio 2 d.), kitaip dar Bernardas Šo, vienas iškiliausių airių dramaturgų, 1925 m. gavęs Nobelio literatūros premiją.

Turinys

1 Biografija
2 Kūryba
3 Kūriniai
- 3.1 Pjesės
- 3.2 Romanai ir esė

[taisyti] Biografija

B. Šo gimė Dubline, Airijoje neturtingoje protestantų šeimoje. 1870 m. jis persikėlė į Londoną tikėdamasis pradėti literatūrinę karjerą. Tačiau, B. Šo pirmąją savo pjesę parašė tik sulaukęs 36 metų. Jis anksti pradėjo rašyti romanus, spausdino juos periodikoje, tačiau pasisekimo nesulaukė. Nuo 1885 m. rašė teatro bei koncertų kritikos straipsnius Star laikraščiui. Vėliau vis daugiau kūrė pats. 1895 B. Šo tapo Saturday Review kritiku, tai buvo jo, kaip dramataturgo, pirmieji žingsniai. 1898 m. jis vedė turtingą airių paveldėtoją Charlotte Payne-Townshend ir tais pačiais metais parašė pirmąją sėkmingą savo pjesę „Kandida“. Iki 1913 m. B.Šo parašė žymiausias savo komedijines dramas. Po Pirmojo pasaulino karo jis pradėjo rašyti rimtesnes dramas.

Nepaisant to, kad B.Šo buvo demokratinis socialistas, 1930 m. jis pritarė Stalino diktatūrai ir netgi padarė keletą dviprasmiškų pareiškimų, kurie gali būti interpretuojami kaip pro-Hitleriniai. 1945 m. B. Šo pareiškė, kad Hitleris tapo „pamišusiu mesijumi“. Jis tai palygino su Sovietų Sąjunga, kur, anot jo, „Stalinas..padarė gerą padarydamas dalykus geresnius daug greičiau nei parlamentai“.

1950 m. B. Šo mirė savo namuose Hertfordšyre.

[taisyti] Kūryba

Įvedęs reikšmingą naujovę – vadinamąją idėjinę pjesę, apie 1900 m. B. Šo reformavo tradicinį anglų teatrą. Henriko Ibseno veikiamas, socialinei dramai suteikė diskusijos formą, - joje polemizavo, demaskuojančia ironija ir paradoksalia minčių seka kritikavo socialines ydas. Sąmojingi jo dialogai atskleidžia skirtingus požiūrius; savąjį B. Šo dėsto tobulai parašytame įžangos žodyje. Ankstyvosiose pjesėse jo socialinių reformų troškimas nukreiptas prieš Viktorijos laikų visuomenę („Pono Sartorijaus įnamiai“, 1863 m.) bei veidmainišką moralę („Ponios Voren profesija“, 1894 m.). B. Šo manė, kad komedija įgalina veiksmingai kritikuoti, kuriant stipraus charakterio, simpatiškus neigiamus ir teigiamus personažus. Gaivališkos gyvybinės jėgos pergalę geriausiai atskleidžia „Žmogus ir antžmogis“, „Atgal į Metuzalę“ bei „Šventoji Joana“.

Patį reikšmingiausią B. Šo sceninį veikalą „Pigmalionas“ (1913 m.) po penkiasdešimties metų (1956 m.) Frederikas Levis pasirinko savo visame pasaulyje žinomo miuziklo Mano puikioji ledi scenarijumi.