Bosnijos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bosnijos karas buvo ginkluotas konfliktas vykęs Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 1992 m. kovo mėn. iki 1995 m. lapkričio mėn. Kare dalyvavo keletas etniniu pagrindu susikūrusių karinių grupių: bosniai, serbai ir kroatai, taip pat nedidelė grupė Vakarų Bosnijoje vadovaujama Fikreto Abdičiaus. Skirtingais karo etapais šios grupės keletą kartų keitė savo tikslus ir sąjungininkus.

Kadangi Bosnijos karas buvo susijęs su įvykiais platesniame buvusios Jugoslavijos regione, o kaimyninės šalys (Kroatija ir Jugoslavija) aktyviai kišosi į karo eigą, šis karas kartais laikomas ne pilietiniu, o tarptautiniu karu, prasidėjusiu dėl Serbijos agresijos. Neabejotinai tarptautinį pobūdį karas įgavo 1995 m. NATO vykdant operaciją "Operation Deliberate Force" prieš Serbų respublikos armijos pozicijas.

Per tris metus trukusį karą pagal pirminius paskaičiavimus žuvo apie 200 000 žmonių, o apie 2 mln. tapo pabėgėliais. Pagal naujesnius skaičiavimus žuvusiųjų buvo apie 150 000, o pabėgėliais tapo apie 1,8 mln. Kare plačiai naudoti etniniai valymai. Didžiausios žudynės vuko Šiaurės Bosnijoje prie Brčko ir rytuose prie Srebrenicos. Karą sukėlė sudėtingas politinių, socialinių ir saugumo krizių kompleksas susidaręs po Šaltojo karo pabaigos ir komunizmo buvusioje Jugoslavijoje žlugimo. Karas buvo užbaigtas pasirašius Deitono taikos sutartį Paryžiuje, 1995 m. rugsėjo 21 d.

Bosnijos karas yra artimai susijęs su Jugoslavijos žlugimu. Nuo 1988 m. pabaigos - 1989 m. pradžios Jugoslavijos komunistų partija ėmė prarasti savo ideologinę viršenybę, kurią ėmė išstumti nacionalizmas ir separatizmas. Šis pasikeitimas buvo ypač ryškus Serbijoje ir Kroatijoje, vėliau Bosnijoje ir Hercegovinoje ir šiek tiek mažiau Slovėnijoje ir Makedonijoje

1989 m. politinėje scenoje pasirodė Slobodanas Miloševičius, kuris savo politinį iškilimą grindė nacionalistine ideologija, ypač išnaudojant serbų padėties Kosove klausimą. Miloševičius taip pat bandė užimti dominuojančią padėtį Jugoslavijos federacijoje. Jam pavyko pakeisti kabinetus Vojvodinoje ir Juodkalnijoje sau palankiais bei išvaikyti Kosovo vyriausybę, dominuojamą albanų. Tai paskatino separatistinius procesus Kroatijoje ir Slovėnijoje bei šiek tiek vėlesnius įvykius Bosnijoje, kurie vedė prie Bosnijos karo.

Vienas iš pirmųjų taikos planų buvo 1993 m. gegužę sudarytas Vance-Owen planas, kuris numatė Bosnijos padalinimą į kantonus, iš esmės atsižvelgiant į realią karo frontų padėtį, o ne prieškarinį etninį pasiskirstymą. Pagal šį planą serbams turėjo atitekti 52% valstybės teritorijos, nors prieš karą jie sudarė tik 31% gyventojų. Kariaujančios pusės šio plano nepriėmė.

Po 1995 m. liepos mėn. vykdytų NATO bombardavimų sekė musulmonų ir kroatų ofenzyva Vakarų Bosnijoje. Didžioji dalis čia gyvenusių serbų pasitraukė su besitraukiančia serbų armija. Faktiškai pagal 1995 m. rudens frontų padėtį buvo sudaryta Deitono taikos sutartis, nes po masinių gyventojų perkėlimų ir žudynių nebebuvo įmanoma atsižvelgti į prieškarinę situaciją. Pagal Deitono taikos sutartį Bosnija turi būti vieninga valstybė susidedantis iš dviejų sudėtinių dalių: musulmonų ir kroatų federacijos ir Serbų respublikos.