Baltarusijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Turinys |
[taisyti] Priešistorė ir ankstyvoji istorija
Pirmosios žmonių stovyklos dabartinėje Baltarusijos teritorijoje randamos jau prieš 28-24 tūkstančius metų. 3 tūkstantmečio pabaigoje - 2 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Baltarusijos teritorijoje pasirodo indoeuropiečių gentys, kaip manoma dabartinių baltų ir slavų protėviai. VII-VI a. pr. m. e. pietų Baltarusijos teritorijoje susiformavo Milogrado kultūra, kurią Marija Gimbutienė, dr. Algimantas Merkevičius ir kiti tyrinėtojai laiko baltiška. Kiti tyrinėtojai šią kultūrą laiko slaviška arba jos priklausomumą laiko diskutuotinu klausimu.
VIII-IX a. į anksčiau baltų - jotvingių, Dniepro baltų gyventas teritorijas pradėjo keltis slavai, susiformavo jų gentys - krivičiai, dregovičiai, radimičiai, kurie vėliau tapo baltarusių etnoso pagrindu. Tai buvo žemės ūkiu besiverčiančios gentys, prekiavusios žemės ūkio produktais, kailiais, medumi, vašku.
IX-X a. Skandinavijos vikingai pakeliui iš Skandinavijos į Bizantijos imperiją įkūrė prekybos punktus. Per šiuos atsparos punktus vikingai darė įtaką rytų slavų valstybių susikūrimui.
[taisyti] Slavų kunigaikštystės
Apie IX a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje susikūrė pirmieji valstybiniai dariniai - Polocko, Turovo, Pinkso, Smolensko kunigaikštystės. 862 m. kronikose jau minimas Polockas. Vėliau šios kunigaikštystės pateko Kijevo Rusios įtakon. X a. jos buvo apkrikštytos, tačiau pagoniškų papročių išliko dar iki XV-XVI a.
IX-XII a. dabartinės Baltarusijos šiaurėje išaugo aplinkinėse teritorijose dominuojanti Polocko kunigaikštystė. Tarp didesnį vaidmenį turinčių kunigaikštysčių galima paminėti Turovo kunigaikštystę pietuose.
Polocko kunigaikštystė anksti tapo faktiškai nepriklausoma nuo Kijevo Rusios, plėtė savo įtaką į kaimynines baltų teritorijas. Polockas pagal savo įtaką konkuravo su kitais Rusios centrais - Kijevu ir Novgorodu. Turovo kunigaikštystė ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su Kijevu.
[taisyti] LDK sudėtyje
XIII a. į Rusią įsiveržus mongolams (1240 m. užimtas Kijevas), silpni Rusios kunigaikštystes sieję ryšiai nutrūko. Plačioje buvusios Rusios teritorijoje susidarė geopolitinis vakuumas. Buvusios kunigaikštystės skilo į dar didesnį skaičių dalinių kunigaikštysčių. Per karines sąjungas, dinastines vedybas ir užkariavimus per XIII-XIV a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusios kunigaikštystės buvo įjungtos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Pirmasis kaimynines kunigaikštystes prisijungė jau Mindaugas (1240-1263).
Nuo to laiko Lietuvos ir Baltarusijos istorija beveik 600 metų buvo glaudžiai susijusi. Rusinų gyvenamos teritorijos užimė didžiąją dalį valstybės, todėl Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė vadintis ir Rusios valdovais bei pretenduoti valdyti visas Rusios žemes.
Nežiūrint, kad lietuviai turėjo savo raštiją bei ilgą laiką išliko pagonimis, LDK slavai (rusėnai) turėjo didelę įtaką šalies valstybiniam ir kultūriniam gyvenimui. Kalba, kuri rėmėsi dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusiais rytų slavų dialektais, buvo rašoma dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialių dokumentų iki 1569, kai Lietuva susijungė su Lenkija į vieningą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.
1386 didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir tokiu būdu didžiulės valstybės, apimančios baltų ir slavų žemes, valdovu. Kartu Jogaila priėmė katalikų tikėjimą ir pakrikštijo LDK pagonis. Po Lietuvos krikšto katalikai tampa faktiškai proteguojamais prieš pravoslavus LDK kilminguosius.
Netrukus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Jogaila perleido valdyti Vytautui (iki 1430 m.).
1517-1525 m. Františekas Skorina iš Polocko išspausdino pirmą rytų slavų knygą (Biblijos vertimai). XVI a. viduryje Baltarusiją palietė Reformacija. Nesvyžiuje, Breste, Klecke ir kituose miestuose atsirado protestantų bendruomenės. Nuo XVI a. terminas „Baltoji Rusija“, žinomas nuo XIII a., bet taikytas daugiausia Naugardo žemei, pradedamas taikyti dabartinės Baltarusijos teritorijai, visų pirma Polocko-VItebsko kraštui.
[taisyti] Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje
Po Lietuvos ir Lenkijos unijos Ukrainos žemės buvo prijungtos prie Lenkijos, ir LDK sudėtyje liko tik būsimosios Baltarusijos žemės. Stiprėjo lenkų kalbos ir kultūros įtaka. Pasikeitė bažnytiniai ir pasaulietiniai visuomeniniai institutai. Dvaro elitas greitai priėmė lenkų kalbą, lenkų kultūrą ir katalikybę. Po Bresto unijos(1596) susikūrė unitų bažnyčia, kuriai priklausė didžioji dalis Baltarusijos gyventojų. Valstiečiai ir miesto liaudis buvo mažiau paveikti polonizacijos, išsaugojo baltarusių kalbą bei ištikimybę unitų bažnyčiai.
XVII a. regione nuolat vyko karai tarp Rusijos, Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos. Per Šiaurės karą 1700 - 1721 m. žuvo apie pusė dabartinės Baltarusijos teritorijos gyventojų, panašiai, kaip ir per LDK bei Maskvos karą 1654 -1667 m.
Vilniuje, Gardine ir Minske posėdžiaudavo LDK Vyriausiasis Tribunolas. Gardino seime 1793 m. buvo patvirtintas II Abiejų Tautų Respublikos padalinimas.
[taisyti] Baltarusija Rusijos imperijos sudėtyje
Po 1772, 1793 ir 1795 metų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, kai Rusija, Prūsija ir Austrija išsidalino visas šios valstybės žemes, baltarusiškos žemės prijungtos prie Rusijos imperijos (išskyrus Palenkę, kuri kartu su Užnemune prijungta prie Prūsijos). 1772 m. Rusijai atiteko Livonija (Infliantai) ir Vitebsko, Polocko bei Mogiliovo vaivadijos. Jos netrukus performuotos į Pskovo ir Baltarusijos guberniją. 1793 m. LDK neteko centrinės Baltarusijos su Minsku, Nesvyžiumi, Bobruisku ir rytine Polese iš kurių buvo sudaryta Rusijos Minsko gubernija. Per paskutinį padalinimą prie Rusijos prijungtos likusios baltarusiškos žemės (išskyrus Baltstogę, kuri atiteko Prūsijai). Uždraustas lotyniško raidyno naudojimas baltarusiškuose spaudiniuose.
Rusijos imperijos sudėtyje Baltarusija priklausė Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko ir Gardino gubernijoms, taip pat dalis jos įėjo į Vilniaus ir Kauno gubernijas.
1839 m. caro įsakymu Baltarusijoje ir Ukrainoje panaikinta unitų bažnyčia, o gyventojai priversti pereiti į pravoslavų tikėjimą. 1840 pradėjo veikti rusų teisminis kodeksas, o Baltarusijos termino vartojimas buvo uždraustas. Baltarusijos bajorija ir kai kuri valstiečių dalis vadovaujant Kostui Kalinauskui bei Sierakauskui dalyvavo 1863 metų lenkų-lietuvių sukilime. Kartu su liberalizacijos banga Rusijos visuomeniniame gyvenime 1860-1870 m. pradėjo rodytis publikacijos baltarusių kalba. Baltarusių kalba buvo diskriminuojama ir įteisinta tik po 1905 m. revoliucijos, nors ir tada neleista šia kalba mokyti mokyklose.
[taisyti] Nepriklausomybės paskelbimas
1918 m. vasario 25 d. į Minską įžengė vokiečių kariuomenė.
1918 m. kovo 25 d. Visos Baltarusijos kongresas paskelbė nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką. Paskelbiant nepriklausomybę dalyvavo ne tik baltarusių nacionalistai, bet ir krajovcai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai), pvz., Roman Skirmunt, Paweł Aleksiuk arba Włodzimierz Falski. Baltarusijos Liaudies Respublika egzistavo tik gerą pusmetį iki 1918 m. rudens.
Rusijos pilietinio karo metu, kuris palietė ir Baltarusiją, šalis pateko į komunistų rankas ir 1919 m. sausį buvo sudaryta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Respublika. Vakaruose Lenkija vadovaujant maršalui J. Pilsudskiui stengėsi perimti kuo didesnę dalį Baltarusijos į savo rankas, kad ten galėtų paskelbti nepriklausomą valstybę, sietiną su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija, kuri būtų sujungta su Lenkija. Po Lenkijos puolimo 1919 m. ir neilgo karo tarp Lenkijos ir Rusijos 1920 m. Baltarusija buvo padalinta - dalis atiteko Lenkijai, o dalis tapo Baltarusijos Tarybų Socialistine Respublika.
[taisyti] Tarpukario laikotarpis
Nuo 1920-1921 m. vakarinė dabartinės Baltarusijos dalis priklausė Lenkijai, o rytinė - Baltarusijos TSR, kuri nuo 1922 m. tapo Tarybų Sąjungos dalimi. 1920 m. pabaigoje J. Stalinas pradėjo Baltarusijos sovietizacijos kursą.
Lenkijoje Juzefo Pilsudskio ir socialistų palaikyta Baltarusijos autonomijos idėja susilaukė griežtos kritikos, ypatingai iš nacionalistų dominuojamo Seimo. Nepaisant to, baltarusiai buvo atstovaujami parlamente, turėjo savo mokyklas ir visuomenines organizacijas, kurios kuo toliau tuo labiau buvo diskriminuojamos lenkų valdžios.
[taisyti] Antrasis pasaulinis karas ir pokaris
1939 m. prasidėjus Antrajam pasuliniam karui Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasidalino Lenkiją. Baltarusiškos žemės atiteko Tarybų Sąjungai ir buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. Po karo dalis tų teritorijų grąžinta Lenkijai (Baltstogė arba Bialystokas).
Per Antrąjį pasaulinį karą Baltarusija patyrė didžiulius žmonių ir ekonominius nuostolius. Kai 1944 m. respublika buvo išlaisvinta sovietinės kariuomenės ir partizanų, visi jos miestai buvo sugriauti, taip pat buvo sugriautos visos pramoninės įmonės, o 2 225 tūkst. žmonių (maždaug kas ketvirtas respublikos pilietis) žuvo. Po karo Baltarusija pradėjo atkūrimo procesą ir 1970 metais tapo vienu iš labiausiai išsivysčiusių TSRS ekonominių rajonų. Urbanizacijos ir pramonės augimo dėka sustiprėjo baltarusių asimiliacijos procesas. Valstybinė švietimo ir išsilavinimo politika skatino šį procesą, nes augo rusiškų leidimų tiražai, o rusų kalba daugumoje mokyklų tapo pagrindine mokymosi kalba.
Dėl Černobylio katastrofos Ukrainoje dideli Baltarusijos plotai tapo radioaktyviai užteršti.
[taisyti] Nepriklausoma Baltarusija
1991 m. rugpjūčio 25 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė Baltarusijos TSR nepriklausomybę, šalies pavadinimas buvo pakeistas į Baltarusijos Respubliką.
1991 m. gruodžio mėnesį buvo anuliuota 1922 m. Tarybų Sąjungos federacinė sutartis ir buvo įkurta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS). 1994 m. liepos mėn. įvyko pirmieji prezidento rinkimai. Aleksandras Lukašenka, buvęs tarybinio ūkio direktorius ir Aukščiausios Tarybos deputatas, kuris sau sukūrė kovotojo prieš korupciją reputaciją, šiuose rinkimuose gavo 80 proc. balsų. 1996 m. Baltarusijos parlamentas balsavo už apkaltos proceso A.Lukašenkai pradžią (86 balsai), tačiau jis remdamasis skubiai surengtu referendumu paleido parlamentą ir įsitvirtino valdžioje. Vakarų šalys ginčija prezidento A. Lukašenkos teisėtumą. 1999 m. gruodžio mėn. tarp Baltarusijos ir Rusijos buvo sudaryta sutartis dėl sąjunginės valstybės. Vakarų šalyse A. Lukašenka laikomas diktatoriumi, ribojančiu žmonių teises, žodžio laisvę, baltarusių kalbą.
1999 m. gruodžio 8 d. Buvo pasirašyta sąjunginė Baltarusijos ir Rusijos sutartis, kuri praplėtė abejų šalių bendradarbiavimą ir sukūrė sąjungos valdančius organus. 2000 m. gegužės mėn. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir A. Lukašenka susitarė dėl vienos valiutos įvedimo perspektyvos. Tuo pat metu 2002 m. Putino pasiūlymai dėl abiejų šalių susiliejimo buvo piktai atstumti A. Lukašenkos.
