1831 sukilimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1830-1831 metų sukilimas - buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią, kilęs dėl imperijos politikos - represijų, savivalės, 1815 metų konstitucijos ribojimo.
Sukilime dalyvavo įvairių luomų atstovai - bajorai, valstiečiai, dvasininkai, miestiečiai. Sukilimas prasidėjo Varšuvoje 1830 m. lapkričio 29 d. Vienas sukilimo tikslų - Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas, kai kurie sukilimo vadai siekė baudžiavos panaikinimo.
[taisyti] Sukilimas Lietuvoje
1831 m. sausį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas, kovo 26 d. sukilėliams užėmus Raseinius prasidėjo sukilimas Lietuvos teritorijoje. Kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Kalinauskas. Per kelias dienas sukilimas apėmė Kauno apskritį, Utenos apylinkes, Telšių ir Šiaulių apskritis. 1831 m. kovo 29 d. Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpo surėmimo metu nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą. Balandžio mėnesį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išrinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.
1831 m. balandžio 17-24 d. sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tuo pat metu caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio, kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas ir gegužės pabaigoje sukilėliai valdė tik Panevėžį. Nors caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti vadus, o pasidavusiems buvo pažadėta malonė, prasidėjo partizaninis karas.
Sukilėliams į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, buvo mėginama organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais, tačiau planas nepavyko.
Birželį Vyriausiasis komitetas vyriausiojo vado Antano Gelgaudo pakeistas Laikinąja lenkų centrine vyriausybę Lietuvoje, taip pat įkurta Žemaitijos centrinė vyriausybė. Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus, Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis. Didelė dalis sukilėlių pasitraukė į Prūsiją, iš kur buvo internuoti, dalis prasiveržė į Lenkijos karalystę, kur sukilimas taip pat blėso.
Liepos ir gruodžio mėnesiais pavėluotai atplaukė laivai su ginklais iš užsienio, 1832 metais sukilėlių dauguma išsiskirstė, dalis dar apie dvejus metus slapstėsi.
Po sukilimo sustiprinta cenzūra, uždėta kontribucija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams, vadai nubausti mirtimi, aktyvus dalyviai ištremti. 1832 m. gegužės 13 d. caras įsakė uždaryti Vilniaus universitetą. Sukilimas paskatino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse, sutrukdė Rusijos intervencijai į Belgiją ir Prancūziją, kurios tuo metu buvo apimtos revoliucijos.
[taisyti] Nuorodos
Šaltiniai:
- F. Sliesoriūnas. 1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1974
- Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius, 1988
